Tačiau be savo unikalių, beveik išnykusių kalbų, indėnų kilmės kariai turėjo išskirtinių privalumų, kuriuos puikiai supranta kiekvienas, kada nors vaikystėje knygas apie Harką ar Vinetu, skaitęs vaikas.
Puikus maskavimasis ir žvalgo įgūdžiai, tai tarsi daugelio indėnų „sudėtinė dalis“. Pridėkime prie to beribę drasą, protėvių kovingumą ir panieką mirčiai. Indėnų tarpe būta puikių snaiperių ir kaip pėstininkai jie taip pat buvo vertinami. Visas anksčiau išvardintas savybes galėtume priskirti ir mūsų herojui – Joseph Medicine Crow, Absarokų genties indėnui.
Absarokų gentis gyvenanti šiuolaikinėje Montanos Valstijoje ir jos augintinis Josephas turėjo iš ko mokintis – jo tėvas, žinomas karo vadas, jaunystėje dalyvavo Didžiajame Siuksų kare 1876-aisiais ir ėjo išvien su baltaodžiais garsiajame Litlle Big Horno mūšyje, kuriame jungtinės dakotų, sijų, šajenų ir kitų genčių pajėgos vadovaujamos Sėdinčio Jaučio įveikė George A. Custerio Kavalerijos pulką.
Be to fakto, kad Jozephas buvo žinomo karo vado vaikas, reikėtų pažymėti, kad jo išsilavinimas nebuvo būdingas tų laikų indėnų rezervacijų atstovams – baigęs menų mokyklą, aukštojo mokslo įstaigoje įgijo psichologijos bei sociologijos mokslų bakalauro laipsnį, o 1939-aisiais ir antropologijos magistro (pirmas iš jo genties atstovų). Nebaigus rašyti daktaro disertacijos Pasaulis paskendo II-ojo Pasaulinio Karo liepsnose. Garbė ir šalies interesai nuvedė Jozephą tiesiai kariuomenėn.
103-ji pėstininkų divizija išsilaipinusi Marselyje sunkiai stūmėsi per Prancūziją Vokietijos link. Jozephas atliko savo pėstininko pareigas puikiai, tačiau priekin jį vedė ne tik pareiga. Tęsdamas garbingą giminės tradiciją jis norėjo tapti karo vadu. Pagal absarokų genties papročius, tam reikėjo atlikti keturis būtinus dalykus: įveikti priešą nenužudant jo, pagrobti priešo ginklą, vadovauti kariams sėkmingoje puolimo operacijoje ir...pavogti priešo arklius.
Kiekvienos kovinės operacijos metu Jozephas po uniforma išdažydavo save senoviniais genties kovos ženklais, o po šalmu dėvėdavo erelio plunksną ir tikėjo – šie totemai bei dievai jam padės. Ir padėjo.
Mažame Prancūzijos miestelyje į kurį įžengė indėno dalinys, laikėsi nedidelė vokiečių įgula, su kuria ir susidūrė Jozephas vykdęs žvalgybos užduotį. Atsiskyręs nuo kovos draugų, aplinkui vykstant susišaudymui, vyras pasuko už kampo ir susidūrė akis į akį su vokiečių kareiviu. Keliais smūgiais išmušęs priešui ginklą iš rankų indėnas... padėjo savąjį ant žemės. Užvirė kova „vienas prieš vieną“, kurioje laimėtojas buvo mūsų herojus – jis sugebėjo parversti vokietį ant žemės ir abiem rankom sugniaužė jo kaklą...baigtis buvo aiški, kol paskutinėmis akimirkomis vokietis dusdamas nepradėjo kartoti: „mama...mama..“.
Jozephas tuoj pat atleido gniaužtus ir priešas įkvėpė oro. Paėmęs vokiečio šautuvą, indėnas belaisvį nuvedė iki savo dalinio. Pirmos dvi užduotys buvo įvykdytos.
Po kelių savaičių, tankiame Ardėnų miške ugnis prispaudė Jozepho kuopą prie žemės – kalvos viršuje įrengti betoniniai bunkeriai su šaudymo angomis ir geru apžvalgos lauku įgalino vokiečius kontroliuoti apylinkes. Kuopos vadas tarė indėnui: „Jeigu tu neprieisi iki jų, matyt mes nei vienas neprieisim. Ko tau reikia užduočiai įvykdyti?“
Jozephas pasirinko 6 vyrus, trotilo briketų ir ėmėsi darbo – trumpais perbėgimais, kaip treniravosi karinio rengimo pratybose Luizianoje arba šliaužte, kaip mokė karo vadas tėvas jis vedė savo vyrus į ugnimi spjaudančią kalvą, tuo tarpu visa kuopa maksimaliai juos palaikė ugnimi.
Po keliolikos minučių visi vokiečių bunkeriai garavo dūmais ir apdegusių kūnų smarsu.
3 užduotys, bet kaipgi, mechanizuoto karo sąlygomis įvykdyti 4-ją? Kur rasti priešą su žirgais?
Matyt pats likimas pasirodė gailestingas indėnų jaunuoliui – neilgai trukus, kalnuose buvo aptikta nedidelė SS stovykla su šalia, garde saugomais keliasdešimt ristūnų.
Kas įvyko toliau jūs matyt supratote, paminėsiu tik tiek, kad Jozephas į savo dalinį grįžo laimingas, ant nebalnoto arklio, o Ardėnų papėdėje laisvėje atsidūrė apie 50 žirgų.
Po karo Jozephas užsiėmė aktyvia socialine veikla – rašė memuarus, skaitė lekcijas įvairiuose Universitetuose ir svarbiausia – tapo savo genties Karo Vadu.
Mirė sulaukęs 102 metų savo namuose Montanoje.
