Sunku pasakyti, kiek šunys inspiravo robotų kūrėjus, tačiau įvairios robotizuotos sistemos jau senokai turi kojas. Praleiskime kojinius mechanizmus, besikepurnėjančius laidų raizgalynėse, ar viduramžių išradėjų fantazijos vaisius ir apsistokime ties šiuo tūkstantmečiu, kai JAV Masačusetso technologijos universitete gimusi kompanija „Boston Dynamics“ pradėjo dirbti su „Didelio šuns“ projektu („BigDog“). Prie projekto mielai prisijungė Harvardo universiteto padalinys, NASA (JAV kosmoso agentūra), o dalį finansinių išlaidų padengė DARPA (angl. Defense Advanced Research Projects Agency) – JAV Gynybos departamento mokslinių tyrimų agentūra.
Pradžioje projektas buvo daug žadantis, tiesa, siekė įgyvendinti kiek kitokias savybes negu būdingos mūsų gyviems keturkojams draugams – uoslė, lojalumas ar aštrūs dantys nevaidino projekte jokios reikšmės. Svarbi buvo techninė „šuniuko“ ištvermė; pasiekus galutinę stadiją gaminys taip ir vadintas – „Legged Squad Support System“ (trumpinys – „LS3“), tai maždaug reiškė „kojinė skyriaus paramos sistema“. Išvertus iš mokslinės karinės terminologijos, „LS3“ turėjo gabenti 6–8 karių padalinio amuniciją, vertingą krovinį, galbūt ginkluotę.
Bandymai ir tobulinimai tęsėsi nuo 2005-ųjų iki pat 2012 metų, o DARPA kėlė savo „augintiniui“ nemenkus išbandymų tikslus – per parą nueiti 32 kilometrus nešant 180 kilogramų svorį nepapildžius degalų. Pastarasis elementas, tiksliau, vieno cilindro vidaus degimo variklis, ir pakišo koją „šuniuko“ ateičiai. Buvo atlikta daugybė testų, „šuniukas“ dalyvavo netgi tikrose kovinėse pratybose su JAV jūrų pėstininkais 2014-aisiais, bet, žavėjęs kariškius savo stabilumu ir sąlyginai paprastu valdymu („LS3“ reaguodavo į 10 skirtingų balso komandų, o tai supaprastino jo kontrolę, palyginti su ankstesniu valdymu pulteliu), jis buvo... per garsus dėl skleidžiamo variklio garso. Jo elektrinis „pusbrolis“ galėjo gabenti beveik dešimt kartų mažesnį svorį, taigi kariškiams taip pat netiko. 2015-aisiais projektas buvo įšaldytas neribotam laikui.
Atliktas darbas nenuėjo veltui. Skirtingos kompanijos mielai pagelbėtų savo kariams ir sulauktų pelningų Pentagono užsakymų, todėl visai nesenai kompanija „Ghost Robotics“ pateikė kariuomenei mažesnių robotizuotų „šuniukų“ versijų, skirtų žvalgybos, stebėjimo, patruliavimo užduotims atlikti.
Tobulėjant tehnologijoms, taip pat – ir elektros varikliams, robošuniukų ištvermė gali pradėti tenkinti kariškius, juolab kad kitų inovacijų taip pat netrūksta.
Dar praėjusių metų gale Tokijo universiteto mokslininkai paskelbė, kad sukūrė ir išbandė medžiagą, labai tinkamą robotų, naudojančių kojas, sąnariams remontuoti. Žodis „remontuoti“ šiuo konkrečiu atveju tinka tik iš dalies, nes robotas susiremontuotų pats. Dėl didelės apkrovos suskilus roboto kojos sąnariui arba jį pažeidus kovos metu (kulka, skeveldra, sprogimo sukelta oro banga) specialus lydinys autonominiu mikrokaitintuvu įkaitinamas iki 122 laipsnių pagal Celsijų ir atkuriama pirminė forma. Tiesa, tam gali prireikti iki pusės valandos laiko, tačiau...
Galvojama apie robotų šuniukų programas – jie, pažeidus konstrukciją, tiesiog pusvalandį ramiai pabūna ir gali tęsti darbą „susiremontavę“. Programa numato, kad esant kritinei situacijai toks robotas gali laikinai „paaukoti“ vieną koją (tarkime, prireikia šokti iš aukštai ir specialiai viena koja pakišama smūgiui sugerti) ir klibinkščiuoti trejomis, kol pažeista vieta pati susiremontuos.
Žiūrint plačiau, galima įsivaizduoti situacijas, kai taip susiremontuoja pakelyje stovintis pamuštas tankas, kariai, ilsėdamiesi tarp kovos veiksmų, pakabina remontuotis savo neperšaunamas liemenes ar šalmus ir panašiai.
Karyba visuomet keliavo technologijų priešakyje, net jeigu tai – mechaniniai šuniukai. O šuniukus reikia saugoti, mylėti ir jais rūpintis.
