Jeigu mažiau versliose visuomenėse savivaldybė nupirktų balionėlius, studentai juos pripūstų, o kokia nors televizija išsipirktų išskirtines transliacijos teises ir pervestų pinigų gyvūnų prieglaudai, tai JAV viskas buvo vykdoma su didesniu užmoju. Už dolerį buvo galima nusipirkti kelis balionėlius, puikiai parsidavė ir organizacijos ženkliukai, o dalis pinigų buvo skirta socialiai remtinų žmonių paramai. Miestas jau trynė rankas ir skaičiavo būsimas pajamas iš prekybos renginyje ir miestą užplūdusių turistų. Tačiau, kaip sakoma „neperšokęs griovio, nesakyk...“.
„United Way“ pasamdė balionų guru. Taip kai kas vadino Trebą Heiningą, balionų verslininką iš Los Andželeso, kurio balionų instaliacijos jau buvo žinomos visoje šalyje. Trebas reikalo ėmėsi rimtai ir renginiui pradėjo ruoštis dar pusmetį iki starto. Vienoje NASA (JAV valstybinė kosmoso agentūra) aptarnaujančioje įmonėje buvo užsakytas didžiulis specialaus kaprono tinklas (76x46 metrų), kuris turėjo savo svoriu negniuždyti didžiulės balionų sankaupos, tačiau išlaikyti juos iki išleidimo momento. Trebas, kuris nebuvo vien tik verslininkas, tačiau ir keleto balionų konstrukcijų patentų išradėjas paskaičiavo, kad viskas turi pavykti. O ir kas galėtų būti ne taip? Dar prieš metus, Trebas paleido į orą milijoną balionų Walto Disneyaus trisdešimtmečio šventėje ir buvo rimtai nusiteikęs stipriai pagerinti savo paties rekordą.
Gražų rugsėjo 27-osios rytą beveik 2500 savanorių stojo prie darbo ir specialus tinklas virš jų galvų pamažu ėmė pildytis įvairiaspalviais balionais.
Jeigu klimatas galėtų kalbėti žmonių kalba, tą rytą, matyt būtų stebėjęs pasiruošimus, rūgščiai šyptelėjęs ir ištaręs madingą: „palaikyk mano alų ir žiūrėk...“.
Link miesto, įsikūrusio pietiniame Erio ežero krante, ėmė artėti šaltas atmosferos frontas nešantis kritulius ir žaibus.
Organizatoriai nutarė nepūsti visų dviejų milijonų balionų ir iškilmingą startą paskelbti anksčiau. Prieš pat antrą valandą po pietų, beveik 1,5 milijono balionų su heliu, aidint ovacijoms ir žurnalistų foto blykstėms šovė į dangų. Renginys, žinoma, buvo tikrai gražus, tačiau jei normaliomis sąlygomis balionai, pakilę į kelių kilometrų aukštį nuo slėgio turėjo pradėti sproginėti ir pleventi link žemės, tai staiga užgriuvus šalto oro bangai, visi balionai ėmė grūstis kelių dešimčių metrų aukštyje ar prie pat žemės miesto ribose.
Klivlende prasidėjo chaosas. Per kelias valandas užfiksuota dešimtys avarijų su apgadintais automobiliais ir sužeistais žmonėmis. Prireikė nedelsiant uždaryti Klivlendo (Burke Lakefront Airport) oro uostą, keleivinius reisus nukreipiant į aplinkinius miestus, o suplanuotus skrydžius atšaukti – lėktuvai tiesiog negalėjo pakilti.
Tarnyboms gavus pranešimą apie į nelaimę audroje patekusius žvejus Erio ežere, gelbėjimo sraigtasparnis negalėjo pakilti dėl balionų „asteroidų žiedo“, o išplaukusios motorinės valtys nieko nerado – visas vandens paviršius iki horizonto buvo nusėtas balionais, kurių buvo neįmanoma atskirti nuo žmogaus galvos vandens paviršiuje. Du žvejai žuvo.
Pasibaigus renginiui, organizatorius iš „United Way“ užgriuvo ieškinių lavina. Iš privačių asmenų–dėl žuvusių ir sužeistų žmonių, iš oro uosto ir miesto administracijos – dėl patirtų išlaidų atšaukus skrydžius bei valant miestą nuo šiukšlių. Sprogusių ir subliuškusių balionų buvo rasta net kitoje ežero pusėje esančioje Kanadoje, tiesa, skirtingai nuo mūsų kaimyno A. Lukašenkos, pastarieji ant nevykusio renginio organizatorių labai nerūstavo.
Ieškinį pateikė net vienas arabų ristūnų augintojas iš Klivlando apylinkių – žirgai pamatę ant jų besileidžiančius margaspalvius objektus baisiausiai išsigando ir šuoliuodami susižeidė į aptvarus.
Nepaisant nesėkmės, Trebas Heiningas toliau vystė savo balionų verslą (įmonė veikia iki šiol), Guinnesso Pasaulio Rekordų Knyga vėliau visgi pripažino didžiausiu 1429643 balionų paleidimą vienu metu, tačiau nuo to laiko panašaus rekordo niekas įveikti nebandė ir vargu ar artimiausiu metu bandys.
