Audie Murphy. Mažasis nacių siaubas

Kadaise esu rašęs apie daugiausia apdovanotą karį JAV kariuomenėje po Antrojo pasaulinio karo, kuris kovos šlovę pelnė būdamas specialiųjų operacijų pajėgų karys, tačiau ir tarp eilinių „sausumiečių“ buvo žmonių, vertų atskiros istorijos. Istorija, beje, sukurta, kai pagrindinis herojus vaidino Holivude... pats save, tačiau pradėkime iš pradžių.

Audie Murphy gimė Teksase (ši Valstija dėl savo istorinių peripetijų ir didvyriškų kovų su meksikiečiais dar vadinama „Vienišos žvaigždės“ valstija), neturtingoje šeimoje. Pasitraukus tėvui, Audie tapo šeimos galva ir padėjo išmaitinti brolius bei seseris rinkdamas medvilnę ir medžiodamas smulkius žvėrelius maistui. Mirus mamai, jaunuolio niekas per daug nelaikė gimtinėje, tad jis nutarė bandyti laimę karinėse pajėgose. Tiesa, nedidelio ūgio smulkaus sudėjimo nepilnametis nesudomino nei jūrų pėstininkų korpuso (Marine Corps), nei laivyno atstovų.

Audie nenuleido rankų ir padedamas vyresniosios sesers padirbo savo asmens dokumentą – „pasisendino“ keleriais metais. Kelias į sausumos pajėgas buvo atviras, juolab kad už JAV ribų liepsnojant Antrajam pasauliniam karui šaliai reikėjo karių, o vaikino noras tapti savanoriu karo mėsmalėje pagaliau sulaukė pritarimo biurokratų kabinetuose.

1943-iųjų liepą Audie dalyvauja sąjungininkų invazijoje į Siciliją ir paragauja visų karo „džiaugsmų“.

Vienus karas atvirai gniuždo, kitus tiesiog eliminuoja fiziškai, tam tikrai daliai žmonių atsiliepia kitaip – išlaisvina taikos metu slėptus sadistinius polinkius. Yra ir užsispyrėlių, kurie karo nemėgdami tiesiog skrupulingai atlieka savo pareigą. Iki išprotėjimo skrupulingai, beveik tiesiogine to žodžio prasme. Toks buvo Audie Murphy.

Dar Italijoje išryškėjo jo noras įveikti priešą nepaisant visų sunkumų. Patruliuodamas šalia Volturno upės jis sunaikino vokiečių kulkosvaidžio lizdą. Netoli Neapolio su savo kuopos vyrais tiesiog preciziškai sutriuškino pusę vokiečių patrulių, kitą pusę paėmė į nelaisvę. Atokvėpio valandą, slėpdamasis nuo lietaus apleistoje fermoje, tiesiog negalėjo praleisti vienišo vokiečių tanko, riedančio pro šalį, ir nušliaužęs jo pasitikti sunaikino su visa įgula. Jau būdamas seržantas ir „Bronzinės žvaigždės“ apdovanojimo savininkas, Audie žengia į kitą šalį – Prancūziją, kuri taps jo šlovės ir nemenkų išbandymų vieta.

Vieną karštą vasaros dieną pavargęs Audie būrys keliavo Prancūzijos vynuogynų laukais, ir netikėta pasaloje esančio kulkosvaidininko ugnis tiesiog prispaudė juos prie žemės. A. Murphy griebė kulkosvaidį ir atsakydamas nukovė du vokiečių karius. Likę pasitraukė į mūrinį namą vynuogienojų pakraštyje. Amerikiečiai pasiūlė priešui pasiduoti ir tie sutiko, tačiau geriausiam Audie draugui išėjus iš už priedangos jį tiesiog suvarpė šūviai. Audie, kurį dėl smulkaus sudėjimo ir vaikiškos išvaizdos draugai traukdavo per dantį, kad jis esąs puikus nacių propagandos apie į karą siunčiamus jankių vaikus taikinys, užvirė kraujas. Nepaisydamas tiesioginės priešo ugnies, trumpais perbėgimais jis pasiekė įsitvirtinusius vokiečius. Nežinia, kas vyko viduje, tačiau Audie pavidalo maža žudymo mašina nukovė 6 priešus, 2 sužeidė ir iš namo išsivedė 11 paklaikusių belaisvių...

1945-ųjų sausį Audie, jau karininkas, apdovanotas „Purpurine širdimi“ ir dauguma įmanomų medalių už drąsą. Sužeidimai (tarp jų – ir dėl gangrenos pašalinta dalis šlaunies) ir begalinė kovos draugų pagarba. Tiesa, iš 235 dalinio bičiulių, pradėjusių kovos kelią, liko tik 18, iš kurių Audie – vienintelis karininkas.

Taip jis ir elgėsi Prancūzijoje, Elzaso provincijoje, netoli Holcviro miestelio, kai jo būrį pamiškėje užklupo vokiečių kontrataka. Ugnies paramos technika – vienintelis tankų naikintojas „M10“ – veik pirmu šūviu buvo pamuštas nacių prieštankininkų, ir baltais maskuojamais chalatais vilkintys vokiečiai pradėjo puolimą prieš saujelę amerikiečių. Jėgos buvo pernelyg nelygios. Tiksliau, jėgos būtų buvusios pernelyg nelygios klasikine karybos prasme, tačiau amerikiečių pusėje buvo Audie.

Nurodęs savo vyrams pasitraukti į pamiškę, jis pasirinko patogią poziciją prie degančio tankų naikintojo ir pradėjo retinti priešus iš savo karabino. Kartu įsigudrino susisiekti su artilerijos padaliniu ir perdavinėti koordinates – koreguoti ugnį – vykstant mūšiui.

Sunku pasakyti, ką pagalvojo vokiečiai, kai pamatė nedidelę vienišą figūrėlę plyname lauke, užsiropščiančią ant degančios technikos ir pradedančią į juos pliekti iš stacionariai pritvirtinto stambaus kalibro kulkosvaidžio.

Visos pastangos Audie nukrapštyti nuo viršaus buvo bergždžios – nepadėjo nei nuo šarvų blyksintys ir su švilpesiu rikošetuojantys įvairaus kalibro šaudmenys, nei bandymas apeiti iš šono ir užmėtyti jį granatomis. Apsnigtame, šūvių išvagotame lauke liko gulėti daugiau kaip keturios dešimtys „Vermachto“ karių.

O mūsų herojus, pasibaigus šaudmenims, nepaisydamas sužeidimo į koją nuskuodė iki pamiškės ir pakėlė savo vyrus į kontrataką. Tą dieną vokiečiai pasitraukė, o po kelių dienų paliko ir Holcviro miestelį.

Karas Audie Murphy pasibaigė majoro laipsniu, Holivudo vilionėmis ir... baisiais padariniais psichikai. Dabar tai vadinama potrauminio streso sutrikimu – ši liga dažnai tarp karo veteranų. Priklausomybė nuo vaistų, nuotaikų kaita, haliucinacijos, nemiga ir košmarai – Audie laikėsi, kiek galėjo. Kad ir kaip būtų keista, pagelbėjo minėtas Holivudas: Audie vaidino pats save filme „To Hell and Back“ – atliko epizodinius ir pagrindinius vaidmenis bendradarbiaudamas su įvairiais režisieriais.

Sunku pasakyti, kaip toliau būtų susiklostęs vyro likimas, tačiau vieną lietingą 1971 metų gegužės naktį lėktuvas, kuriame Audie buvo vienas iš keturių keleivių, sudužo Virginijos valstijoje. Neišgyveno niekas.

Audie Murphy ilsisi Arlingtono nacionalinėse kapinėse, greta tūkstančių kitų šalies karo didvyrių.