Aida jau senokai serga chroniška sunkia sociofobija. Jai trisdešimt septyneri metai. Niekur nedirba ir nesimoko, nebaigusi vidurinės mokyklos, neturi draugų, gyvena išlaikoma tėvų. Ji nuomojasi šešių kvadratinių metrų kambarėlį palėpėje, be patogumų, kad tik nereikėtų gyventi kartu su tėvais. „Mane erzina buvimas šalia motinos, negaliu žiūrėti, kaip ji valgo, negaliu pakęsti jos balso, o įprotis miegoti pietų mane tiesiog varo į neviltį. Jau nekalbu apie tai, kai ji ima pamokslauti, ypač, kai būna prastos nuotaikos. Tokie marazmai tik dar labiau gadina mano nervus. O su tėvu visiškai nesikalbu… “, – prisipažino mergina. Su broliu taip pat nutrūkę bet kokie giminiški saitai. „O jis toli gyvena“, – teisinasi ji.