Be to, naujos kalbos jis išmokdavo vos ne per savaitgalį. Man teko garbė pažinoti esperantininką Vytautą Sirtautą (1921–2008), irgi kalbėjusį tikriausiai ne mažau kaip pusšimčiu kalbų. Ne paslaptis, kad gydytojas iš Varšuvos Ludwikas Łazarzas Zamenhofas (1859–1917), sukūręs esperanto kalbą, gimė žydų, kilusių iš Lietuvos, šeimoje. Lietuvių poliglotas Gediminas Degėsys (g. 1980), rašantis įvairių kalbų vadovėlius, supranta apie dešimt kalbų, tarp kurių yra ir tokios egzotiškos kaip suahelių (swahili) ir zulusų. Jaunų žmonių, besimokančių įvairias Rytų arba Afrikos ir kitokias kalbas, Lietuvoje esama ir daugiau, tačiau dabar kalbu apie vadinamuosius hiperpoliglotus. Šį terminą sugalvojo lingvistikos profesorius iš Londono Richardas Hudsonas, kurio teigimu, tokiems priskiriamas žmogus, laisvai kalbantis bent tuzinu kalbų.
Rašytojas Michaelas Erardas knygoje „Babelio nebėra. Ypatingiausias pasaulio kalbas mokančiųjų beieškant“ (2012) aprašo nemažai hiperpoliglotų, gyvenusių įvairiais laikais, mokėjusių dešimtis kalbų. Tarp jų yra legendinių asmenybių, tokių kaip italų kardinolas Giuseppe Gasparas Mezzofanti’s (1774–1849), mokėjęs, kaip teigiama, net 72 kalbas, esą po jo mirties net kilusios peštynės dėl tokios išskirtinai „talpios“ kaukolės. Dabar irgi yra žmonių, pavyzdžiui, britai Richardas Simcottas ir Steve’as Hewittas, mokančių bent trisdešimt kalbų. Vis dėlto daugelis poliglotų yra ganėtinai išrankūs, mokosi būtent tas kalbas, kurios jiems įdomios, aktualios, todėl skaičius gali ir nesiekti tuzino.
Daugiausia kalbų pasaulyje veikiausiai moka mano pašnekovas, amerikiečių profesorius Timas Keeley’s, pritaikantis jas ir praktiškai. JAV gimęs Keeley’s ankstyvoje jaunystėje ėmė keliauti po pasaulį, kad išmoktų kuo daugiau pačių populiariausių kalbų, beje, lankėsi ir Lietuvoje. Studijavo Kolumbijos, Šveicarijos, Lenkijos, Japonijos, JAV, Australijos universitetuose. Šiuo metu su žmona japone gyvena Japonijoje, japoniškai dėsto tarptautinę vadybą Fukuokos universitete. Sako: „Kai ko angliškai jau ir nesugebėčiau studentams dėstyti, japoniškai lengviau.“ Tailando Čulalongkomo universitete profesorius dėsto derybų meną ir vadybą. Yra dėstęs ir Šanchajaus, Taipėjaus, Tokijo bei kituose universitetuose, parašė knygų apie vadybą (vieną iš jų – tajų kalba).
Nuo pat jaunų dienų aistringai pamėgęs keliauti, Keeley’s yra prisiekęs alpinistas, slidininkas, išmaišęs Himalajus, kur puikiai susikalba nepaliečių, šerpų ir tamangų kalbomis. Šiuo metu gilina tibetiečių kalbos žinias.
Keeley dažnai galima sutikti poliglotų konferencijose, kurios rengiamos vis kitose šalyse. Įdomu, kad į kiekvieną atvyksta, mokėdamas tos šalies kalbą. Pavyzdžiui, neseniai poliglotų konferencija vyko Slovakijoje, su slovakais Keeley’s bendravo gimtąja jų kalba, kurią teigė pastudijavęs prieš atvykdamas.
Hiperpoliglotas sutiko atsakyti į keletą mano klausimų.
Kaip prasidėjo Jūsų kelias į lingvistiką? Kokias pirmąsias užsienio kalbas išmokote?
Tim Keeley. Kalbomis domėjausi nuo mažų dienų, nors jų ir nesupratau. Pirmoji užsienio kalba buvo ispanų. Apkeliavau bemaž visą Lotynų Ameriką, kad suprasčiau įvairius ispanų kalbos dialektus. Studijuoti japonų kalbą pradėjau Lenkijoje 1980 m.
Ar galite suskaičiuoti, kiek kalbų mokate?
Daug, sunku pasakyti. Pastaruosius 45 metus klajoju po pasaulį. Moku graikų, daugelį slavų, germanų, romanų, taip pat 14 pagrindinių Azijos kalbų.
Kokias kalbas mokytis buvo sunkiausia?
Ko gero, Azijos. O gal ir ne. Na, rašyti sudėtingiausia japoniškai ir kiniškai. Tarimas sunkiausias turbūt vietnamiečių.
Kokia jūsiškė kalbų mokymosi metodika?
Naujos kalbos mokausi tam, kad galėčiau kalbėtis su jos gimtakalbiais. Taigi, kai vykstu į Himalajus, sutelkiu dėmesį į nepaliečių, tibetiečių, tamangų ir šerpų kalbas.
Ar poliglotų konferencijos padeda gerinti kalbų įgūdžius?
Man jos – tai motyvacija tobuliau įvaldyti kalbas, kurias jau moku, arba išmokti naujų.
Lingvistikoje, kaip ir kituose moksluose, esama neišspręstų klausimų, paslapčių. Kokias išskirtumėte?
Kad man tokių nėra…
P. S. Neseniai gavau Timo Keeley’o laišką… švaria lietuvių kalba, nors neminėjo, kad moka ir ją…
Dar vienas hiperpoliglotas – JAV gyvenantis Jaredas Gimbelis, mokantis itin daug retų, sudėtingų kalbų, pavyzdžiui, jidiš kalba skaito paskaitas apie Kiribačio (Gilbertiečių) kalbą. Pakalbinau ir jį.
Ką Jums reiškia daugiakalbystė? Kiek kalbų ir kaip laisvai turi mokėti poliglotas?
Jared Gimbel. Puikiai pamenu 2017-aisiais vykusią poliglotų konferenciją, kai Richardas Simcottas paskelbė, kad joje yra vietos „visiems, kurie myli kalbą“. Taigi poliglotų bendruomenei priklauso būtent tokie žmonės.
Griežtai kalbant, žodis „poliglotas“ reiškia, kad tas asmuo moka keletą kalbų. Kita vertus, yra žmonių, kurie, nors moka daugybę kalbų, bet nebūtinai jas myli. Pavyzdžiui, gal kam nors jo ar jos gimtoji kalba atrodo beprasmė, nes „naudos neduoda“. Toks žmogus gali būti vadinamas poliglotu pagal žodyną, bet jis nėra kalbą mylinčios bendruomenės narys.
Tiek internete, tiek gyvai vyksta diskusijos tarp tų, kurie yra poliglotai dėl aplinkybių (augo daugiakalbėje šeimoje), ir tų, kurie tapo tokiais iš aistros – daugiakalbystė yra jų hobis (tarkime, aš mokausi kalbų, kad patirčiau, ką reiškia būti svetur, neišeinant iš namų).
Manau, terminas „poliglotas“ reiškia tiesiog asmenį, kuris įvaldęs nemažai svetimų kalbų, nors pagal Simcotto apibrėžimą viskas ne taip jau ir paprasta.
Kaip tapote poliglotu? Kokias pirmąsias kalbas išmokote?
Būdamas vaikas, mokiausi prancūzų ir Biblijos hebrajų, jos man tapo gimtosiomis kartu su anglų kalba. Tiesa, vėliau prancūzų kiek primiršau. Mano tėvas norėjo išmokti prancūzų kalbą, nes planavo dirbti Vakarų Afrikoje, bet jam nepavyko. Tiesa, kurį laiką praleido Siera Leonėje ir Sudane, ta kelionė mane įkvėpė mokytis Salone Krio (Siera Leonės kreolinė kalba, susiklosčiusi anglų kalbos pagrindu) bei Sudano arabų kalbos.
2008 m. pradėjau mokytis jidiš – tai pirmoji kalba, kuria laisvai kalbėti ėmiau, būdamas jau suaugęs. Ja iki šiol kasdien bendrauju su draugais. Norvegų ir švedų kalbas išmokau, 2012–2013 m. gyvendamas Skandinavijoje. Tada suvokiau, kad galiu laisvai šnekėti bet kuria kalba. Mano motyvaciją mokytis jidiš, švedų ir vengrų (šia kalba laisvai dar nekalbu) sustiprino faktas, kad jomis kalbėjo mano proseneliai. Norėjau geriau suvokti savo šaknis.
Universitete studijavau ispanų ir rusų kalbas. Ispaniškai kalbu gerai, bet rusiškai – dar nelabai. Mano kaip poligloto „nušvitimas“ įvyko 2014 m. Taigi dabar galiu pasakyti, kad moku ispanų, rusų, jidiš, vokiečių, šiuolaikinę hebrajų (ivritą), lenkų, norvegų, švedų, danų, suomių, šiaurinę samių, fareriečių, portugalų, grenlandiečių, airių, prancūzų, islandų, Tok Pisin, bretonų, kornų, bislama, Saliamono salų pidžiną, vengrų, tadžikų, birmiečių, Siera Leonės Krio, Jamaikos patua ir kitas kreolines Karibų jūros kalbas, Palau kalbą, Gilbertiečių (Kiribačio), lao, Fidžio hindi, fidžiečių, uigūrų, mossi, guarani, Tuvalaus kalbą.
Žiniasklaida yra pavadinusi mane „trisdešimties kalbų hiperpoliglotu“, nors ne visomis jomis kalbu laisvai, tačiau bendrauti galiu daugiau kaip trim dešimtimis.
Kaip mokotės kalbų?
Tuo pat metu mokausi vieną ar dvi kalbas. Dabar susikoncentravau į fidžiečių kalbą (iTaukei). Labai norėčiau mokėti daugiau Okeanijos, Pietryčių Azijos ir Amerikos indėnų kalbų, taip pat Toki Pona, noriu išmokti baltų kalbas.
Mano mėgstamiausios kalbos – grenlandiečių, Kiribačio, fidžiečių, norvegų ir jidiš, taip pat žuangų (zhuang), Tuvalaus, khmerų, mossi ir uigūrų.
Jūs – kompiuterinių žaidimų autorius. Ar kuriate ir dirbtines kalbas, juk dabar tas gana populiaru?
Esu kūręs. Sethas Alteras iš Subaltern Games sukūrė smagų parodijų žaidimą „Nebus užmirštas nė vienas ananasas“ (No Pineapple Left Behind), beje, JAV mokyklos jį sėkmingai pavertė verslu. Turėjau šiam žaidimui sukurti naujakalbę, sudariau ją iš suomių, jidiš, grenlandiečių ir maorių kalbų elementų, pavadinau kantalopų (Cantalopian) kalba.
Kokią metodiką naudojate, mokydamasis kalbų?
Su Luke’u Trumanu iš Full-Time Fluence kalbėjausi apie „šachmatų lentos teoriją“, teigiančią, kad ką nors laimėti įmanoma, tik pasitelkus daugybę įvairių resursų ir naudojant juos efektyviai.
Buvo lengviausia ir geriausiai pavyko išmokti tas kalbas (pavyzdžiui, Tok Pisin, suomių), kai galėjau naudotis įvairiais šaltiniais – radiju, dainomis, pokalbiais su draugais, laikraščiais, knygomis ir dar daug kuo. Pasitelkiau šaltinius, skirtus gimtakalbiams, ir tai padėjo.
Benny’s Lewisas, propaguojantis trijų mėnesių mokymąsi, įkvėpė mane, kad per tris mėnesius ne tik išmokčiau kalbėti kaip gimtakalbis, bet ir suvokčiau kalbos struktūrą, galėčiau tinkamai sudaryti sakinius, o vėliau tiesiog plėsčiau žodyną. Tai tarsi dėlionė, išskyrus tai, kad ji niekada nesibaigia (vis dėlto dėlionės karkasas yra baigtinis, – mokantis kalbų, reikia žinoti, kaip asmenuojami būtojo, esamojo ir būsimojo laiko veiksmažodžiai, kaip derinami prielinksniai ir pan.). Tą karkasą galima perprasti ir greičiau negu per tris mėnesius.
Saliamono salų pidžinui man prireikė vos dviejų savaičių, nes jis panašus į Tok Pisin.
Ar kalbų mokėjimą kam nors pritaikote?
Mokau kalbų, užsiimu vertimais. Daugiausia koncentruojuosi į skandinavų ir žydų (hebrajų, jidiš) kalbas. Rinką perpildžiusi ispanų ir vokiečių kalbų pasiūla, o, tarkim, vertėjų iš bislama ar fidžiečių kalbų beveik nėra.
Jau minėjau, kad kuriu ir išbandau kompiuterinius žaidimus. Kalbos, ypač ne vakarietiškos, tam labai padeda, plečia kūrybiškumo horizontą.
Ar kalbų mokėjimas kuo nors praverčia realiame gyvenime?
Vienas mano studentas, kurį mokiau švedų kalbos, nustatė, kad sergu Laimo liga, taigi, ko gero, išgelbėjo man gyvybę.
Daugybė žmonių, ypač vengrai ir skandinavai, nori bendrauti su manimi, kai tik sužino, kad moku jų kalbas.
Kasdien gaunu darbo pasiūlymų dėl egzotiškų kalbų mokėjimo, tiesa, dažniausiai atsisakau. Esu nuolat vaišinamas gėrimais (juokiasi).
Dabar kuriu žaidimą Kaveri: Nuuk Adventures – tai tapo įmanoma tik todėl, kad vieną dieną bibliotekoje susidomėjau grenlandiečių kalba ir nusprendžiau ją išmokti. Nuvykau į Grenlandiją, susitikau su vietiniais.
Mano serija apie Palau kalbą YouTube kanale gerai žinoma tarp Palau salos mokytojų ir muzikantų.
Ar esate aktyvus poliglotų bendruomenės narys, ar labiau – vienišas vilkas?
Esu aktyvus poliglotų bendruomenės narys nuo 2015 m., bet savaip jaučiuosi ir vienišas, nes nedaug kas mokosi kalbų iš visų žemynų. Apsiriboja globaliomis Europos, kartais Azijos kalbomis. Nedažnai sutinku tokių, kurie mokytųsi, pavyzdžiui, Okeanijos kalbų.
Džiaugiuosi, kad galiu supažindinti žmones su mažiau žinomomis kalbomis, pakeitusiomis mano gyvenimą. Jei to nedaryčiau, ko gero, niekas tuo net nesidomėtų. Šiuo atžvilgiu vienišo vilko laikysena tikrai ne man.
Dar nesu sutikęs moters poliglotės. Nejaugi tokių nėra?
Internete apstu patyčių iš tų, kurie turi kokią nors aistrą, hobį, suteikiantį tam tikrą pranašumą. Tokia panieka plinta lyg užkratas, o moterys itin jautriai į tai reaguoja. Esu sutikęs daugybę moterų poligločių, tačiau daugelis jų dėl interneto toksiškumo jo veikloje nedalyvauja. Ko gero, yra milijonai hiperpoliglotų, kurie „slepiasi“, tarp jų ir moterys, nes nenori būti anonimų neapykantos objektas. Tai turi pasikeisti, tikiuosi, taip ir bus.
Norėdami plėsti poliglotų bendruomenę, į viešą jos gyvenimą turėtume įtraukti moteris, atsikratyti prasto skonio komentarų, kokių ypač gausu YouTube.
Ar lengvai suprasite sakinį, kurį parašiau lietuviškai?
Dar ne. (Tęsia angliškai.) Ateityje tikrai mokysiuosi lietuvių kalbos, nes esu žydas aškenazis, taigi mano istorija susipynusi su Lietuva. Baltijos šalyse glūdi keleto šeimos kartų praeitis, kurią noriu detaliau išnagrinėti.
Dėkoju už pokalbį.
