Net jei nesižavite dinozaurais, apie brontozaurus jūs tikrai girdėjote, taip pat tikrai įsivaizduojate, kaip daugmaž jie atrodė. O ar girdėjote, jog apie ketvirtį amžiaus jie buvo laikomi niekada neegzistavusiais? Įtariu, kad ne visi...
Paskubomis atrasta rūšis
Puikiai prisimenu, kaip kažkada dar pradinės mokyklos laikais vienoje bibliotekos knygoje radau du puslapius, skirtus dinozaurams. Labiausiai įsiminė ilgakakliai ilgauodegiai žolėdžiai milžinai, kažkuo labai panašūs į pasakose sutiktus slibinus. Ar galima jais nesižavėti?
Žmonės apie brontozaurus sužinojo po to, kai paleontologas Othnielis Charlesas Marshas 1897 metais aprašė šiuos gyvūnus, remdamasis savo rastomis skeleto liekanomis: daugiau nei 24 metrų ilgio stuburo ir dubens kaulų fragmentais. Kad tai yra nauja, iki tol nežinoma dinozaurų rūšis, Marshas nusprendė paskubomis, norėdamas aplenkti savo konkurentą paleontologą Edwardą Drinkerį Cope'ą.
Deja, netrukus po O. Ch. Marsho mirties, 1903 metais brontozaurai patyrė dar vieną „išnykimą“, tik šįkart – iš paleontologijos žinynų. Radus daugiau fosilijų ir atlikus atidesnius tyrimus, buvo nuspręsta, jog tai, ką Marshas įvardijo brontozauru, tebuvo apatozauro likučiai.
2015 metais brontozaurai „atgimė“. Pasirodo, tai ne šiaip atskira zauropodų rūšis, o net visa jų gentis – tai įrodyti pasistengė grupė Portugalijos ir Jungtinės Karalystės mokslininkų, o šiam įrodymui surašė apie 300 puslapius apimantį mokslinį darbą.
Iš mūsų fantazijų jie niekada nebuvo pasitraukę
Žinomiausias dinozaurų pasaulio plėšrūnas yra tiranozauras, mylimiausias raguotis – triceratopsas, o dažniausiai sutinkamas ilgakaklis – brontozauras. Per gana trumpą laiką šie milžinai tapo mėgstamais filmų, knygų ir žmonių fantazijų personažais. Iš ten jie neišsitrynė net ir po 1903 metų moksliškai svarių išvadų.
Ką ši priešistorinių milžinų istorija pasakoja mums apie istorijų reikšmę ir galią?
1. Gerą, žmonėms patinkančią istoriją numarinti sunku. Nepaisant to, kad brontozaurai buvo paskelbti „niekada neegzistavusiais“, žmonės juos jau žinojo ir mėgo. Ilgakakliai milžinai spėjo tapti mėgstamais fantastinių filmų, vaikiškų filmukų ir knygučių personažais, juos galima buvo išvysti plakatuose, pašto ženkluose ir įvairių produktų etiketėse. Paleontologai tik visai neseniai grąžino šiems gyvūnams jų statusą, tačiau nemažai daliai žmonių jie niekada taip ir nenustojo atrodyti pačiais tikriausiais, nors ir išnykusiais, priešistoriniais gyvūnais.
2. Istorijos (net ir tos, kurios neatitinka tikrovės) formuoja mūsų įsivaizdavimą apie tai, koks buvo, yra ir bus mūsų pasaulis. Jei žmonės patiki ir „įsimyli“ tam tikrą tikrovės versiją, pakeisti jų nuomonę sunku net ir pasitelkus labai svarius įrodymus.
3. Įvaldžius ir supratus istorijų kūrimo „mechanizmą“ mes galime išmokti žvilgtelėti į tai, kaipgi atrodo pasaulis už visų tų istorijų. Kiekvieną kartą, kai mus pasiekia kokia nors informacija (iš aplinkos, ar iš vidaus), mes galime šalia jos pasilikti mažytes dureles su užrašu „o ar tai tikrai tiesa?“ ir išeiti pro jas, kai tik to panorėsime. Tą daryti verta net ir tada, jei istorija yra pozityvi, patinkanti ir įkvepianti.
Kaip matote, įvaldžius istorijų kūrimo ir pasakojimo meną, galima daryti didesnį ar mažesnį poveikį supančiai tikrovei bei pasukti įvykius mums palankia linkme. Taip pat pamažu per tai galima išmokti patiems vis labiau išsilaisvinti iš aplinkinėje tikrovėje vyraujančių istorijų poveikio.
