Nebūti dalykai, sujaukę „Lituanicos“ istoriją: sovietų gelbėtojai II dalis
(5)
Prisimenant Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydį per Atlanto vandenyną 1933 m. liepos 15–17 d. dažnai minima neva paslaptinga jų žūtis, gandai apie pašovimą Vokietijoje. Tos senos paslaptys – lyg kolektyvinės atminties balta dėmė ar randas; iš kur ir kaip tai atsirado? Neseniai vienas skaitytojas per knygos „Lituanica. Nematoma pusė“ pristatymą iš auditorijos paklausė: atseit, kuo blogai, kad sovietmečiu buvo įamžinta „Lituanica“, juk antraip išvis prisimintume tik sovietų „Spartaką“ ir „Dinamo“?“ Klausimas – vertas milijono, kaip tik apie baltas dėmes ar randus: kaip iš tikrųjų veikia ir kaip mus vis dar įtakoja atmintis, kurią įdiegė okupantai? Ar prapultume be sovietų, ar kaip tik dėl jų turime aiškintis sujauktą istoriją? „Lituanicos“ tradiciniame pasakojime buvo įdiegti du didieji mitai – apie nacių sąmokslą ir sovietų išgelbėtą brangųjį paslaptingą paveldą. Mitus atpainiojus, spręsti, kas ir kuo blogai, tampa gan paprasta.
