„Mirusi galva“ – visai Europai siaubą variusi nacių divizija

Visame nacių karinės mašinos kontekste viena jos pajėgų dalis kėlė ypatingą siaubą visiems su ja susidūrusiems – SS (vokiškai „Schutzstaffel“). Nacių partijos susirinkimo vietų apsaugos padalinys – tokia buvo organizacijos pradžia. Dešimtys divizijų su nuosavais tankais ir artilerija – taip savo agoniją organizacija pasitiko 1945-aisiais.

Filmų kūrėjai SS vaizdinį sukūrė stilistiškai kraupiai išdailintomis uniformomis, papuoštomis kaukolių kokardomis. Šiuo atveju filmų scenaristų ir kostiumų autorių negalime apkaltinti netikslumais: minėtos organizacijos nariai mėgo niūrius simbolius. Nors kaukolės, kaip atgrasymo elementas ar kovinės narsos simbolis, būdingas nemažai tautų senovėje, kariuomenėse šį įvaizdį galime atrasti ir dabar. Tarkime, mūsų Baltijos kaimynų estų kariuomenės vienas iš motorizuotųjų batalionų (Kuperjanovo) didžiuojasi istoriniu antsiuvu, kuris nepadarytų gėdos save gerbiantiems senovės piratams ar... 3-iajai SS divizijai „Totenkopf“.

Divizijos, kurios pavadinimas išvertus reiškia „Mirusi galva“ arba tiesiog „kaukolė“, emblemoje pavaizduotas piratų simbolis – kaukolė su sukryžiuotais kaulais.

Pradžioje, formuota iš koncentracijos stovyklų sargybinių ir vietinių SS narių („SS-Totenkopfverbände“), divizija pasižymėjo žiaurumu, rasiniu nepakantumu, karui vystantis naciams nepalankia linkme buvo vienas iš kovingiausių, taip pat daug kovinių netekčių patyrusių dalinių.

Kovos kelią divizija pradėjo Prancūzijoje, netoli Kambrės (Cambrai) miestelio, kur kovose „vyras prieš vyrą“ nugalėjo Prancūzijos Maroko dalinį – neteko 16-os karių ir nukovė 200 marokiečių. 100 belaisvių divizijos kariai nužudė kaip „rasiškai nevisaverčius“. Koncentracijos stovyklų prižiūrėtojų įpročiai dalinį lydėjo ir vėliau (daugiau kaip 6000 divizijos personalo pradiniame etape buvo „pasiskolinti“ iš skirtingų įkalinimo vietų) – „La Paradis“ skerdynių metu kulkosvaidžiais sušaudė 97 pasiduodančius britų Karališkojo Norfolko pulko karius, nespėjusius evakuotis link Diunkerko. Sužeistieji buvo pribaigti durtuvais. Visgi, skirtingai nuo vyraujančios nuomonės, Prancūzijos kampanija nacių Vermachto (ginkluotosios pajėgos) ir SS daliniams nebuvo „lengvas pasivaikščiojimas“. „Mirusios galvos“ divizija neteko daugiau kaip 300 karininkų (sužeisti ir nukauti), nekalbant apie eilinius karius.

1941-aisiais divizija puolė tiesiai per Lietuvą ir Latviją ir sėkmingai įveikė vakariniuose Sovietų Sąjungos rajonuose pastatytas Stalino ir Molotovo gynybos linijas, tačiau jau kitais metais pateko į apsuptį prie Leningrado ir Demjansko katile buvo buvo gerokai aplamdyta. Tiesa, posakis „gerokai aplamdyta“ skamba kiek valiūkiškai nes iš tiesų divizija neteko apie 80 procentų savo gyvosios jėgos (buvo sužeisti, nukauti, dingę ar patekę į nelaisvę).

Grįžimas į Prancūziją buvo savotiškos atostogos – ten divizija perkomplektuota ir turėjo paskutinį, sąlyginai ramų buvimo laikotarpį savo egzistencijos istorijoje, nes vėl buvo pasiųsta į Rytų frontą. Tarsi blogą lemiantis ženklas, sudužus lėktuvui, Rytuose žuvo pirmasis divizijos vadas Theodoras Eicke.

Demjansko katile divizija kovėsi Šiaurės armijų grupėje, buvo žiema, o štai sugrįžimą į Rytų frontą galima pavadinti „karštąja vasara“. Netoli Prochorovkos, Kursko mūšio metu, „kaukolės“ kartu su kolegomis iš SS divizijų „Leibstandarte“ ir „Das Reich“ sulaikė sovietų puolimą, tęsė kovas prie Stepanovkos bei 213-osios kalvos gynyboje ir vienu metu divizijos tankų „parką“ sudarė tik 20 kovos mašinų. Papildymo sulaukta kiek vėliau – buvo atsiųsti tankai „Panther“.

Mūšiai prie Kirovogrado, Pietų Ukrainoje, traukiantis – Rumunijoje ir prie Varšuvos. Beje, pastarojoje vienas divizijos batalionų malšino lenkų sukilimą ir turbūt nereikia aiškinti – pasižymėjo brutalumu.

Netoli Modlino (Varšuvos priemiestis) divizija suvaidino lemiamą vaidmenį sutriuškinant 3-iąjį sovietų tankų korpusą. Ginkluota tankais „panteromis“ divizija sumaniai išnaudojo vietovės sąlygas, geresnę vokišką optiką ir tarsi rusiškas saulėgrąžas lukšteno „T-34“. Tai buvo viena paskutinių didelių dalinio sėkmių.

Divizija tikrąja to žodžio prasme išmaišė Rytų ir Centrinę Europą. Be minėto Rusijos, Baltijos, Ukrainos karo veiksmų teatro, „kaukolės“ kovojo Lenkijoje, priklausė suformuotai armijos grupei „Vistula“. Kovojo prie Budapešto. Didelės pastangos padėjo išsiveržti iš Raudonosios Armijos apsupties: neatlaikius Vengrijos šarvuotajai divizijai sovietai praktiškai uždarė katile tiek „kaukoles“, tiek kolegas iš divizijos „Wiking“, tačiau 9-oji SS divizija „Hohenstaufen“ išlaikė paskutinį plotelį, vadinamąjį Berhidos koridorių, ir „Mirusioms galvoms“ pavyko išsprūsti. Tikrai vertėjo – užuot paimti į sovietų nelaisvę, SS'ininkai Čekoslovakijoje 1945 metų gegužės 9 dieną pasidavė sąjungininkams.

Be jau minėto marokiečių ir „La Paradis“ skerdynių atvejo, „kaukolės“ pasižymėjo žydų žudynėse Lenkijoje, afrikiečių karių iš Prancūzijos kolonijų egzekucijomis, nes juodaodžių nelaikė savęs vertais priešininkais.

Istorija neteisia nugalėtojų, o šiuos pralaimėjusius, kad ir narsius, karius teisti tikrai buvo už ką.