Didžiųjų potvynių palikimas: Didysis tvanas buvo, ir ne vienas

Kraštovaizdį formuojantys potvyniai ne kartą skalavo mūsų planetos paviršių. Stebint įspūdingą jų palikimą tenka ne tik grožėtis, bet ir susimąstyti ar panaši katastrofa negali nutikti ir šiais laikais?

Mūsų pasaulio kraštovaizdžiai neretai stebina neįtikėtina natūraliosios gamtos architektūra. Monumentų slėnis ar Didysis kanjonas Jungtinėse Amerikos valstijose susiformavo veikiami ilgų šimtmečių vandens bei vėjo korozijos. Tačiau egzistuoja ir kitos panoramos, tokios kurių formavimosi istorijai paaiškinti netinka ilgalaikio aplinkos poveikio teorija. Puikus pavyzdys yra Šiaurės Amerikoje, Vašingtono valstijoje esantis didžiulis tarpeklis, kurio ilgis siekia net 97 kilometrus. Nepaprastas šios vietovės kraštovaizdis pasižymi randuotu tarpeklio dugnu, giliomis daubomis, o nuo supančių uolienų skardžių matyti išdžiuvusių vandens krioklių pėdsakai.

Ši vietovė domino pasaulio mokslininkus, 1922 metais geologas J. Harlenas Bretzas pradėjo nuoseklų tarpeklio tyrinėjimą. Jo manymu, tokį gamtovaizdį galėjo nulemti gamtos kataklizmas, kurio pasekoje vietovė buvo panirusi po vandeniu. Apie tai byloja ir aplinkoje nusėdęs žvyro sluoksnis. Tačiau tokioje ankstyvoje tyrimų stadijoje masyvaus potvynio teorija atrodė daugiau fantastinė, nei pagrįsta faktais. Tyrinėjimus apsunkino įvairių technologijų stygius: vien tik kelionė į šią atokią vietovę reikalavo didelių finansinių resursų bei fizinės ištvermės. Vis tik, mįslingos randuotosios žemės, besidriekiančios Vašingtono valstijoje, atsiradimas ir toliau skatino vėlesnių kartų mokslininkų smalsumą, šio kraštovaizdžio susiformavimo mįslė nepasidavė jokiai kitai teorijai, galinčiai paaiškinti neįprastas regiono kalvų bei dugno formacijas.

Šiandien, pritaikant modernias technologijas, į tarpeklį galima pažvelgti visiškai kitaip nei tai galėjo padaryti J. Harlenas Bretzas. Šios vietovės vaizdiniai iš viršaus mokslininkams leido pamatyti kadaise išsiveržusio milžiniško vandens kiekio srautų paliktas vagas. Sekant jas taip pat buvo pastebėtos ir ištakos, bei padaryta išvada, jog milžiniškas potvynis užliejo regioną po to kai dėl nykstančio ledyno susilpnėjusi ledo užtvanka nesugebėjo savo glėbyje išlaikyti susiformavusio ežero. Su didžiule jėga milžiniški vandens srautai neatpažįstamai pakeitė vietovės panoramą, šluodami viską savo kelyje jie išmušė daubas, formavo uolas, palikdami neabejotiną didžios katastrofos pėdsaką. Didžiųjų potvynių tapatinimas su kataklizmais būdingas dėl labai staigios įvykių eigos, bei didžiulės potvynio žalos regiono ekosistemai. Po tokios katastrofos zona neatpažįstamai pasikeičia, pakinta vietovės reljefas. J. Harlenas Bretzas neabejotinai atliko reikšmingą darbą atrasdamas šio potvynio pėdsakus, tačiau tuomet jis dar nė nenumanė, kad pasaulyje tokio tipo potvynis toli gražu nebuvo vienintelis.

Tikėtina, kad maždaug prieš 12 tūkstančių metų panašaus kataklizmo pasekoje susiformavo Altajų kalnai, esantys Azijoje, Sibiro regione. Manoma, kad tai taip pat įvyko įgriuvus ledo užtvankoms, to pasekoje regioną užliejo vienas didžiausių potvynių pasaulio istorijoje.Tačiau čia gamta išliko vešlesnė nei prieš tai minėtoje Vašingtono randuotoje laukymėje. Altajų kalnai šiandien yra unikali vieta, kurios ekosistema mažai pakito nuo paskutinio ledynmečio laikų. Čia vis dar galima aptikti unikalių gyvūnų rūšių, įrašytų į raudonąją knygą. Šis regionas yra namai nykstantiems snieginiams leopardams, kurių populiacija visame pasaulyje tesiekia 10 000 suaugusiųjų individų.

Kitas didžiųjų potvynių paliestas regionas yra Tibete, žinomas Yarlung-Tsangpo tarpeklio pavadinimu. Tai vienas ilgiausių (240 km.) ir giliausių pasaulio kanjonų (2,268 m), kurio ekosistema taip pat yra namai unikalioms gyvūnų rūšims. Takinas - neįprastos išvaizdos ožkų pošeimio žinduolis, kurio išlikimas pakibęs ant plauko dėl aplinkinių genčių nesiliaujančios medžioklės.

Vienas geriausiai žinomų potvynių yra aprašytas Biblijoje, Didysis tvanas turi ledyninės kilmės ištakas. Populiariausia įvykių teorija teigia, kad maždaug prieš 7500 m. dėl tirpstančių ledynų per Gibraltaro sąsiaurį besiveržiantis vanduo staigiai kėlė Viduržemio jūros lygį, o vėliau pasiekė ir Juodąją jūrą, kurios potvynis galimai ir yra aprašomas bibliniame pasakojime apie Nojaus arką. Ši teorija nėra vienintelė, kuria siekiama paaiškinti staigų Juodosios jūros patvinimą, tačiau kiekviename iš galimų scenarijų lemiamą reikšmę turi ledyninės kilmės aplinkybės. Aišku ir tai, jog Juodosios jūros potvynis tapo pražūtingu aplinkinėms gyvenvietėms.

Manoma, kad dar du didieji potvyniai įvyko Šiaurės Amerikos žemyne. Vienas iš jų paliko savo pėdsakus Aliaskoje, kur šiandien yra įsikūrusi Vasilos gyvenvietė (JAV). Apytiksliai prieš 17 tūkstančių metų ledyninės kilmės ežeras apliejo šią vietovę, panardindamas ją po vandeniu, bei suformuodamas šiandieninį kraštovaizdį. Antrasis potvynis įvyko dėl ledyninės kilmės ežero Bonneville išsiliejimo, kurio perteklius užpildė 100 metrų gylį siekiantį kanjoną. Šis kataklizmas įvyko apytiksliai prieš 14 tūkstančių metų, tačiau jos ryškius padarinius šiam regionui galima matyti ir šiandien. Vietoje grunto šiame kanjone plyti druskos lygumos, išnaudojamos kaip trasa įvairiems lenktyniavimo renginiams. Tiesa, nuo 2015 metų kanjoną skalauja neįprastas kiekis kritulių, o tam tikros regiono vietos dėl prastos kelio dangos tapo netinkamos varžyboms.

Stebint nepaprastą didžiųjų potvynių palikimą ant Žemės veido, kyla ne tik nuostaba bet ir baimė, mėginant įsivaizduoti kokią galią turėjo šios kadaise siautėjusios gamtos jėgos. Neabejotinai kyla ir klausimas ar yra tikimybė ateityje išvysti tokią kataklizmą, turint mintyje netylančias kalbas apie reikšmingus klimato pokyčius, nykstant likusiems planetos ledynams. Geologas Vikas Bakeris (Vic Baker) iš Arizonos universiteto, tyrinėjantis didžiųjų potvynių paliktus pėdsakus Jungtinėse Amerikos Valstijose, tikina, kad tirpstantys ledynai neabejotinai turi įtakos viso pasaulio klimatui, tačiau naujų didžiųjų potvynių greičiausiai nepavyks sulaukti. Šiandien mūsų planetoje tėra du regionai - Šiaurės ir Pietų ašigaliai, kuriuose dar plyti ledynai. Tačiau tai yra ženkliai mažesnis plotas, lyginant su paskutinio ledynmečio eros pabaiga. Taip pat šiandieniniai ledynai yra sudaryti iš vientiso ledo plotų, kuriuose nėra galinčių išsilieti ežerų.