Maistas ir energija: valgyti naftą

Per ne itin ilgą homo sapiens istoriją šioje planetoje, žmonių apsirūpinimo maistu praktikos keitėsi. Apie 338 tūkst. metų žmonės maitinosi medžiodami ir rinkdami maistą, ir tik prieš apytiksliai 12 tūkst. metų ėmėsi žemės ūkio veiklos. Iki šiol esama bendruomenių, kurios apsirūpina maistu jo neaugindamos – tai vietinės, arba autochtonų, tautos, įsikūrusios įvairiuose pasaulio regionuose – tiek Amazonijoje, tiek arktinėse teritorijose. Neretai manoma, kad renkant ar medžiojant apsirūpinti maistu – sudėtinga, tačiau antropologų tyrimai rodo, kad šios medžiojančios ir rankiojančios žmonių grupės maistu apsirūpina iki 100 kartų efektyviau, nei pramoninę maisto gamybą praktikuojančios visuomenės. Medžiotojai – rankiotojai dirba apie 3–4 valandas per dieną, ir sunaudoja vieną maistinę kaloriją dešimčiai jų pagaminti. JAV ūkiuose darbo diena trunka ne trumpiau 8 valandų, o 1 maisto kalorijai pagaminti išeikvojama 10 kalorijų.

Tokį didelį efektyvumo skirtumą galima visų pirma paaiškinti tuo, kad pramoninė maisto gamybos sistema turi daugelį mechanizuotos gamybos pakopų, kurių kiekviena reiškia papildomai naudojamą energiją. Energijos kaštus didina ir tai, kad maistas nuo vartotojo kai kuriais atvejais yra geografiškai nutolęs tūkstančius kilometrų. Štai avokadas iš Peru iki Lietuvos vežamas, plukdomas ir skraidinamas virš 12 tūkst. km., mangas iš Sevilijos – apie 3700 km., ir tai tik pora pavyzdžių. Žurnalistas Ričardas Maningas juokaudamas pažymėjo, kad mes valgome naftą: kone kiekvienas gamybos žingsnis globalioje maisto rinkoje neišvengiamai susijęs su transportavimu arba kitais iškastinio kuro naudojimo aspektais.

Maisto atliekos

Taigi jeigu morkos iš močiutės daržo iki mūsų stalo pereina per vos porą gamybos pakopų, su minimalia paties žmogaus energijos panauda jas apravint, traškios morkytės iš Ispanijos plastikiniame maišelyje, kurias perkame ieškodami sveikesnio užkandžio, pereis kur kas daugiau gamybos pakopų. Taigi skaičiuoti turėtume auginimo (ir tiesiogiai su juo susijusių procesų, pvz. trąšų gamybos), surinkimo, perrinkimo, plovimo mechanizuotu būdu, gamybos, pakavimo, transportavimo kiekviename šių etapų, sandėliavimo ir atliekų tvarkymo pakopas. Galiausiai, nenupirktos iki numatytos datos ar nesuvartotos laiku jos atsidurs sąvartyne kaip išeikvotos energijos ir švaistymo kultūros įrodymas.

Mėsa: nuo tropinių miškų iki mūsų stalo

Gabenimas ir mechanizacija yra neblogai žinomi daugeliui vartotojų, nes paskutinius kelerius metus, didėjant išmetamo maisto kiekiams Vakaruose ir suvokiant išmetimo reikšmę klimato kaitos kontekste, apie tai kalbama vis daugiau. Kiek rečiau aptariama ir su didesniu pasipriešinimu sutinkama informacija apie gyvulinės kilmės produkcijos ir ypač – mėsos – reikšmę ekosistemai.

2018 m. duomenimis, per metus vienas Jungtinės Karalystės gyventojas suvartoja vidutiniškai 38 kg mėsos, o pasaulinis mėsos vartojimas dėl pasikeitusių mitybos įpročių pastaraisiais metais neproporcingai augo ir, anot prognozių, augs toliau. Šios planetos dirbamos žemės ir vandens ištekliai riboti, besiplečiantiems gyvulių bei žemdirbystės ūkiams pradeda stigti derlingos žemės. Dėl nualintų dirvožemių – o jie nualinami trąšomis ir intensyvia pramonine žemdirbyste – ir didėjant mėsos poreikiams pasaulyje, intensyviai kertami tropikų ir subtropikų miškai ir mangrovės – derlingiausi plotai naujiems ūkiams. Nors daugelis maisto įmonių ir didžiųjų korporacijų yra įsipareigojusios aplinkosauginėms organizacijoms nepirkti gyvulių iš ūkių, kurie randasi iškirtus ar išdeginus pvz. Amazonijos miškus, tačiau žurnalistiniais tyrimais atskleidžiama, kad gana dažnai perpardavimais iš vienų rankų į kitas slepiama tikroji galvijų auginimo vieta.

Mėsa

Mėsos pramonės plėtra turi ir kitų poveikių, ne tik miškų kirtimą – gyvulių ūkių išpilamos srutos teršia vandens resursus – Jungtinės Karalystės tyrėjai būtent su gyvulininkyste sieja milžiniškų jūržolių plotų mirtį šalies pakrantėse. Šiuo metu mokslininkai bando atsodinti didelius jų plotus, nes jūržolės, sugerdamos anglies dioksidą, kaip ir atogrąžų miškai ir mangrovės, atlieka itin svarbų vaidmenį klimato kaitos padarinių švelninimo procesuose.

Galiausiai, mėsos auginimas yra ypatingai energijai imlus procesas. Skaičiuojama, kad vienam kilogramui jautienos užauginti pramoniniu būdu reikia 14 kg javų, į atmosferą gali būti išmetama iki 335 kg šiltnamio efekto dujų. Lietuvos vartotojų institutas nurodo, kad vienam nedideliam mėsainiui pagaminti reikia 2400 litrų vandens. Visi šie skaičiai randasi ne iš ko kito, kaip iš netvarių maisto auginimo ir transportavimo praktikų.

Ar galiu ką nors pakeisti?

Pateikiant ankstesnius duomenis ir gąsdinančius skaičius neretai sulaukiama gynybiškos reakcijos, priesaikų nemesti mėsos ir bandymų pirštu, kiek gamtai atsieina anakardžių ir bananų glotnučiai. Tačiau tvarumo iniciatyvų kūrėjai bando paaiškinti, kad statistika ir kilometražu nebandoma sukelti sąžinės graužaties – veikiau siekiama paskatinti permąstyti, kaip kiekvienas galime pakeisti bent kai kuriuos maisto vartojimo įpročius ir kodėl šiame procese svarbus individualus indėlis.

Sakoma, kad naujam įpročiui susiformuoti reikia 21 dienos – tai vos trys savaitės. Panašu, kad praėjęs laikas galėjo būti tinkamas formuoti naujiems tvaresnio maisto vartojimo įgūdžiams, tačiau jeigu jūsų virtuvėje vis dar aibė perteklinio maisto – niekada nevėlu pradėti mokytis gaminti tvariau.

Europos Sąjungoje, skaičiuojama, per metus išmetama 88 mln. tonų, o pasaulyje, remiantis Jungtinių tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, 1,6 mlrd. tonų maisto. Daugiausiai maisto atliekų Europos Sąjungos mastu randasi ne kur kitur, o namuose – namų ūkių išmetamas maistas sudaro per pusę visų maisto atliekų. Lietuvos Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba pažymi, kad vidutiniškai vienas Lietuvos gyventojas per metus išmeta apie 60 kg. maisto.

Milžiniškos išmetamo maisto, o drauge su juo – ir aibės jam pagaminti reikalingų resursų, apimtys skatina daugelį švietimo iniciatyvų, kuriomis siekiama suteikti žinių apie tai, kaip tvariau maitintis ir mažiau išmesti. Tarp gerų praktikų ir patarimų – pirkti ir gaminti tiek maisto, kiek reikia, eiti apsipirkti su sąrašu, išmokti gaivinti apvytusias daržoves, gaminti patiekalus iš maisto likučių, šaldyti ir konservuoti daržoves ir vaisius ir kiti. Randasi net specifinės iniciatyvos, pavyzdžiui vietavalgystės (angl. locavore), kuri skatina rinktis lokaliai augintus sezono vaisius ir daržoves ir sumažinti transportavimo paliekamą anglies pėdsaką, arba skatinančios pirkti nestandartinius vaisius ir daržoves – mat daug jų, neatitinkančių rinkos primestų estetikos kriterijų, yra kasmet išmetama atrenkant ir vartotojams pateikiant tik „gražius“. Visos šios praktikos padeda vartoti tausiau ir be ekologinės naudos turi dar ir ekonominę – planuojant ir atsakingiau vartojant bei mažiau išmetant sutaupome.

Maisto atliekos

Žvelgiant į tolesnius vartojimo ir išmetimo grandinės žingsnius bandoma ieškoti būdų tvariai tvarkytis su maisto atliekomis. Štai, pavyzdžiui, Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras ragina neišvengiamas žaliąsias atliekas kompostuoti, norintiems suteikia dėžes ar parengė atmintines, kaip kompostuoti bei kaip susimeistrauti kompostinę patiems.

Tvarios praktikos, karantinas ir įpročiai

Lietuvoje prasidėjus karantinui, tvarių praktikų iniciatoriai diskutavo, ar tai reiškia, kad bus išmetama daugiau maisto, nei lig tol. Pirmosiomis dienomis iš parduotuvių lentynų buvo šluojami ilgiau negendantys produktai – šie vartotojų veiksmai skatino galvoti, kad veikiausiai tai reikš didesnes išmetimo apimtis. Kita vertus, raginimai rečiau eiti iš namų ir, jei įmanoma, vienu kartu apsipirkti ilgesniam laikui, skatino maisto racioną planuoti nuosekliau ir pirkti tikslingiau.

Sakoma, kad naujam įpročiui susiformuoti reikia 21 dienos – tai vos trys savaitės. Panašu, kad praėjęs laikas galėjo būti tinkamas formuoti naujiems tvaresnio maisto vartojimo įgūdžiams, tačiau jeigu jūsų virtuvėje vis dar aibė perteklinio maisto – niekada nevėlu pradėti mokytis gaminti tvariau.

Taikomosios antropologijos asociacijos edukacijos projekto „Maistas (nebe)maistas“ įgyvendinimą finansuoja Lietuvos Vartotojų instituto iniciatyva „Linkėjimai, maistas“.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją