Intelektualinė „tuštumos era“, prasidėjusi po antrosios individualistinės revoliucijos, tebesitęsia – didieji tikslai nebekeliami, utopinės viltys blėsta, socialinių pokyčių nebesitikima. Tai labai pavojinga, sukrečianti degradacija, atvėrusi kelią reliatyvizmo diktatūrai. Jos pasireiškimą rodo ir „tuščiavidurė Europos Sąjungos politikų retorika, kurią persmelkęs paralyžiuojantis politinio korektiškumo virusas“ (Gregg 2013), ir populizmo banga, užtvindžiusi pasaulį, ir vadinamoji mentalinė krizė, didėjant ne(pasi)tikėjimui protu. Intelektualinio sąstingio liūdni padariniai ryškėja politikoje, socialiniame gyvenime, mokslo institucijose, universitetuose, žiniasklaidoje, seklios mintys sklinda iš viešų tribūnų. Nutrūkus sąsajoms su Aristotelio ir Akviniečio tradicija, „nyksta poreikis siekti tiesos. Jį keičia varžybos dėl galios, kas yra stipresnis, kas labiau paveiks sutrikusią ir pernelyg sentimentalią minią“ (ten pat). Valdyti visuomenę bandoma kaip technopolinį „gyvulių ūkį“ (Neil Postman 2011). Influenceriai nuožmiai kaunasi dėl savo tariamos įtakos zonų – siekiama turėti kuo daugiau stebėtojų, ištikimų sekėjų, aklų garbintojų.
Viešasis diskursas tampa globalizuotos, korporacinės žiniasklaidos nuosavybe, vis labiau eliminuojant kultūrą, skelbiant kuo daugiau (savi)reklamos. Mokslininkai, mąstytojai eruditai laikomi nepageidaujamais asmenimis ne tik valstybės valdyme, bet ir viešojoje erdvėje. Retėjant viešųjų intelektualų luomui, neišvengiamai įsigali paviršutiniškumas, populizmas, keičiasi mentalinis pasaulio klimatas. Tapo madinga nemėgti intelektualų (Fran Lebowitz), išstumiant juos į socialinį užribį kaip nykstančią rūšį. Iššūkiai mąstymui kasdien vis didesni. Naujosios technologijos drastiškai keičia bendrąjį intelektinį kraštovaizdį. Atsispirti niveliuojančiam visuotinumui pavyks tik tuo atveju, jei puoselėsime kritinę refleksiją, neignoruosime jausmų galios ir jei bus užtikrinta mąstymo autonomija. Peržengiant nacionalines ir institucines ribas, plečiant intelektualinius horizontus, inspiruojami prasmingi pokyčiai.
Prasidėjus kritinio mąstymo nuosmukiui, vis menkiau gebama tikrus dalykus atskirti nuo netikrų, nekeista, kad vadinamoji žinių visuomenė vis giliau klimpsta dezinformacijos akivaruose, įsigalėjus išmaniajai gandų industrijai.
Iššūkiai intelektualumui XXI amžiuje
Švedijos Nobelio fondo 2015 m. gruodį surengtame geriausių dirbtinio intelekto (DI) kūrėjų ir tyrėjų simpoziume buvo mėginama apibrėžti pačią sąvoką „intelektas“. Aptartas gebėjimas logiškai mąstyti, spręsti problemas, laiko ir veiklos planavimas, emocinis jautrumas, savimonė, kūrybiškumas (Tegmark 2019, p. 63). Svarstyta, ar gali dirbtinis, t. y. kompiuterinis protas imituoti žmogaus elgesį, susijusį su vaizdų suvokimu, balso atpažinimu, sprendimų priėmimu, vertimu iš vienų kalbų į kitas...
Intelekto, kuris apibrėžiamas kaip gebėjimas siekti sudėtingų tikslų, neįmanoma išmatuoti vien IQ testu, būtina pasitelkti įvairius gebėjimus aprėpiantį spektrą. Dirbtinis intelektas šiandien veikia dar gana siaurai, kiekviena DI sistema gali siekti tik labai konkretaus tikslo. Aptariant dirbtinio intelekto vizijas, žodžio „intelektas“ teigiama reikšmė pakeičiama visiškai neutralia – gebėjimas nepriklauso nuo to, ar siekiama gero, ar blogo tikslo, etinis vertinimas eliminuojamas. kita vertus, žmogaus protas „lygiai taip pat gali arba padėti kitiems žmonėms, arba jiems kenkti“ (Tegmark 2019, p. 65).
Kanadiečių mokslininkas Hansas Moravecas, išpažįstantis transhumanizmo idėjas, prieš du dešimtmečius sukūrė „Žmogaus kompetencijų kraštovaizdį“, kurio viršūnės tada buvo dar sunkiai įveikiamos kompiuteriams, tačiau „kylantis jūros lygis“ rodė, kad jų gebėjimai sparčiai tobulėja (Journal of Evolution and Technology. 1998. Vol. 1).
Dabar tas „kraštovaizdis“ jau neatpažįstamai pakitęs, dirbtinis intelektas įvaldęs daug daugiau žmogaus intelekto sferų, taigi „jūros lygis“ kyla nesustodamas ir, kai pasieks virsmo tašką, ko gero, sukels esminius „dramatiškus pokyčius“. Nors daug kas optimistiškai vertina futuristines vizijas, esą DI užtikrins visuotinį gėrį. Masačusetso technologijos instituto profesorius, Fundamentinių klausimų instituto (Foundational Questions Institute) mokslinis vadovas Maxas Tegmarkas, rašo: „Dirbtinio intelekto kūrėjai tradiciškai skelbia, kad intelektas galiausiai yra tik informacija ir skaičiavimas, o ne kūnas, kraujas ar anglies atomai. Tai reiškia, kad nesama esminių priežasčių, kodėl mašinos vieną dieną negalėtų tapti bent jau tokios pat protingos kaip ir žmonės“ (Tegmark 2019, p. 67–68).
Frankfurto knygų mugėje, vykusioje 2019 m. spalio 14–18 d., daug dėmesio skirta su DI susijusiai literatūrai. Surengta konferencija „Staigūs šablonai“ (Steilvorlagen), aptarusi naujausias informacijos rinkimo ir apdorojimo tendencijas, rinkos pokyčius, duomenų panaudojimo riziką ir pan. UNSILO, pradėjusi veiklą JAV, Silicio slėnyje, dabar reziduojanti Danijoje, nuo 2019 m. liepos iki rugsėjo vykdė apklausą, tirdama, kokį poveikį dirbtinis intelektas daro leidybai. Ar DI technologija tik padeda žmonėms priimti sprendimus, ar jau pati savarankiškai sprendžia problemas ir kaip tą daro. Tokie klausimai svarbūs visai akademinei bendruomenei, jais domisi ir įmonės, taikančios naujausias DI technologijas, kurios padeda apdoroti duomenis, rekomenduoja, kokį turinį transliuoti, net sudaro apsipirkimo programas, išanalizavusios asmeninius poreikius.
Frankfurto knygų mugė ir konsultacinė įmonė Gould Finch pernai 17 šalių atliko apklausą, kaip įmonės pritaiko dirbtinį intelektą. Rezultatus paskelbė ir išsamiai aptarė „Baltojoje knygoje“, kurioje ypač pabrėžiami skaitmeninės revoliucijos privalumai.1 Dirbtinis intelektas – kiborgai, skaitmeninės „popžvaigždės“ – veržiasi ir į kūrybos sferą, pradeda kurti net grožinę literatūrą. Kultūros ir kūrybos ateitį skaitmeniniame amžiuje tyrinėjo Frankfurto knygų mugės surengtas festivalis „Menas+“ (The Arts+ festival).2
Vis dėlto ne tik džiaugiamasi, bet ir nerimaujama dėl to, kad dirbtinis intelektas neįtikėtinai sparčiai vejasi žmogaus protą ir skverbiasi į visas gyvenimo sritis. Pavyzdžiui, buvo atlikta šios srities ekspertų, suskirstytų į keturias grupes, apklausa. Daugumos manymu, DI visiškai prilygs žmogaus smegenims per artimiausius penkiasdešimt metų. Tokį raidos scenarijų trečdalis apklaustųjų įvertino kaip „blogą“ arba „ypač blogą“ žinią žmonijai (Müller, Bostrom 2016).
Intelektualai, atsisakydami reikštis viešojoje sferoje, patys užleidžia vietą DI, kuris vis plačiau sklinda, kvestionuodamas žmogiškąjį intelektą, nors būtent juo yra paremtos aukšto lygio mašinų operacinės sistemos.
Globalėjančiame pasaulyje darosi vis sunkiau pasipriešinti ne tik moderniam melavimo menui, bet ir išmaniųjų mašinų, kurios kėsinasi nurungti žmogaus protą, invazijai. Reikėtų stengtis argumentuotai išsklaidyti dabartinį nekritišką žavėjimąsi dirbtinio intelekto pranašumais, jeigu norime, kad šiuolaikinė visuomenė būtų mąstanti, gebėtų orientuotis, savarankiškai ieškodama išeities iš sudėtingiausių situacijų (Desch 2016). Jeigu atsisakoma per šimtmečius susiklosčiusių tradicijų, vertybinių nuostatų, viešąją erdvę užplūsta demagogija ir tuščiažodžiavimas (Auckert 2016, p. 322–325).
Amerikiečiai ir britai, turintys gilias viešosios intelektualumo raiškos tradicijas, tokius sociokultūrinius, regis, negrįžtamus pokyčius sieja su virtualumo įsigalėjimu ir naujųjų technologijų diktatu. Vis dažniau klausiama: „Kodėl nemylime savo intelektualų? Kodėl liovėmės rūpintis idėjomis? Nuo kada protas tapo pajuokos objektu?“ (Naughton 2011). Prancūzai tradiciškai gerbia savuosius mąstytojus, todėl raginama, kad britai irgi grįžtų prie Orwello ir Huxley’o, gal tada nacionalinių diskusijų centre vėl atsidurs viešasis interesas, nes jau nebėra kam jo ginti. Tai egzistencinis klausimas, juk visuomenė vis labiau skaldosi, socialinis atotrūkis didėja, mažos, uždaros bendruomenės tūno savo kertelėse, todėl socialiniams tinklams niekas netrukdo diegti romėniškąjį „skaldyk ir valdyk“.
Technologiniame amžiuje viešieji intelektualai yra verčiami paklusti informacinės visuomenės dogmoms. Kaip jos iškreips žmogaus tapatybę, Normanas Maileris numatė dar 1968-aisiais, pranašaudamas žlugdantį informacinio sprogimo poveikį intelektualiniam gyvenimui. O Marshalas McLuhanas nuogąstavo, kad naujomis sąlygomis žiniasklaida nublokš žmoniją atgal į tribalizmą – prasidės nesantaika tarp genčių, bus siekiama izoliuotis, atsiskirti, aukštinant savąją gentį. „Niekas negali būti tikras viešasis intelektualas, jeigu kalba tik su savo grupe ar pripažįsta tik ją“ (Mitchell 2017). Tačiau įvykdyti net šią, atrodytų, paprastą ir įprastą sąlygą darosi vis sunkiau – neįstengiant aprėpti, juo labiau perprasti milžiniško duomenų kiekio, gerai pažinti daugybės virtualių „draugų“, belieka pasikliauti stereotipais. Kita vertus, suteikiama per daug ir pernelyg laisvai visiems prieinamos informacijos apie save pačius. Ar ne tai sukėlė masinių patyčių epidemiją internete?
XXI a. bent jau Lietuvoje „nacionalinis“ viešojo intelektualo statusas yra tapęs gryniausia fikcija. Lietuvos mokslo taryba finansavo projektą, skirtą aukštosiose mokyklose dėstančių mokslininkų intelektualinei lyderystei ištirti. Rezultatai paskelbti iš pradžių anglų kalba (Intellectual Leadership of a Scientist in Higher Education Schools of Lithuania: Mission, Activities, Values Roles Visibility 2017), vėliau Vytauto Didžiojo universitetas šią knygą išleido ir lietuviškai „Mokslininko intelektinė lyderystė aukštajame moksle: poreikis, veiksniai ir iššūkiai“. Buvo patvirtinta liūdna tiesa, kad mokslas nevertinamas, išstumtas į socialinį užribį: „Nemadinga kalbėti apie mokslininkus, kai tuo tarpu kitose išsivysčiusiose šalyse yra priešingai – jų veikla laikoma viena patraukliausių, nes leidžia prisidėti prie valstybės gerovės pasitelkiant intelektą.“3
Nors aptariamas daugiausia aukštasis mokslas, užsimenama ir apie kitas intelektualinės raiškos formas: „Malonumas patiriamas mokslininkams skaitant, mokantis ir mąstant. Tai yra sudėtingas minties darbas, kuris nebūtinai yra vertingas visuomenei. Bet mokslo sukeliami iššūkiai įkvepia ne tik mokslininkus, o ir visuomenę, vadinasi, didina poreikį mokytis ir dalytis žinojimu. Kai turime daugiau žinojimo ir žinių, atsiranda gilesnė ir nuostabą kelianti paslaptis, skatinanti mokslininkų bei visuomenės mintijimą giliau skverbtis į nežinios pasaulį.
Drąsa, kai mokslininkai nesijaudina, jog gautas mokslinis atsakymas, grįstas mokslo tyrimų rezultatais, gali pasirodyti nuviliantis, nes ir toks rezultatas yra įkvepiantis. Mokslininkai šį intelektinį nusivylimą priima su malonumu bei lūkesčiu ir keliauja pirmyn, atversdami naujus mokymosi kelionės puslapius, keldami naujus klausimus dėl naujo „keistumo“ (at)radimo ir naujų paslapčių (su)radimo. Visus mokslininkus, be išimties, jungia daugybinės ir įvairialypės ignoravimo, abejonių, netikrumo patirtys, kurios yra ypač svarbios, nes veda juos per visą intelektinę kelionę link kompetentingumo, kurio turtinimas neturi pabaigos.“4
Net ir šie, palyginti optimistiški žodžiai vargu ar išsklaidys nusivylimo ir bejėgiškumo nuotaikas. Intelektualams nusišalinus nuo viešojo savo vaidmens, atsivėrė praraja tarp kritinės refleksijos, įžvalgių prasmingų komentarų ir įsitvirtinusios lėkštos, paviršutiniškos opinijos. Nelikus autoritetų, išsitrynė ribos tarp to, kas tikra, o kas pramanyta, išnyko argumentuota priešprieša distopiniam pasaulio suvokimui. Intelektualinę tuštumą įveiksime, nebent plėtodami moderuotą dialogą, kai perteikiama unikali, vertinga patirtis, dalijamasi ne gandais, nuogirdomis ar apkalbomis, bet faktais ir išmintimi. Susitelkti padėtų bendra lietuviškojo intelektualumo raidos apžvalga, kad išmoktume vengti netikrų pranašų, nesikrimstume dėl „prarastų galių“, juk jas galime atgauti, jeigu išdrįsime ir pajėgsime mąstyti savarankiškai, nesiremdami tariamai viską išmanančiais bei medijuojančiais influenceriais. Prisiminkime George’o Orwello žodžius iš romano „1984-ieji“: „Kas valdo praeitį, tas valdo ir ateitį. Tas, kas valdo dabartį, valdo ir praeitį.“ Ar norime būti valdomi, nors prieš 30 metų taip sunkiai išsivadavome iš totalios priklausomybės?
2 Artificial Intelligence goes literar DW: Made for minds, ARTS.21, 2019 10 19.
3 Prof. Vilma Žydžiūnaitė paaiškino, kodėl mokslininkai Lietuvoje nėra „madingi“, 15min.lt, 2019-04-15. Prieiga per internetą: https://www.15min.lt/mokslasit/straipsnis/laboratorija/prof-vilma-zydziunaite-paaiskino-kodel-mokslininkai-lietuvoje-nera-madingi-650-1130812?copied [žiūrėta 2019-12-18].
4 Prieiga per internetą: https://www.patogupirkti.lt/knyga/mokslininko-intelektine-lyderyste-aukstajame-moksle-poreikis-veiksniai-ir-issukiai.html [žiūrėta 2019-12-18].
Literatūra
Auckert, Michael. 2016. Cavet Lilla: On Public Intelectualism in Twenty-First Century. In: Public Intellectuals in the Global Arena: Professors or Pundits? By Michael C. Desch (Editor). University of Notre-Dame Press. p. 314–332.
Desch, Michael C. 2016. Public Intellectuals in the Global Arena: Professors or Pundits? By Michael C. Desch (Editor). University of Notre-Dame Press. 399 p.
Gregg, Samuel. 2013. Proto ir šventumo revoliucija, bernardinai.lt, 2013 02 28. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-02-28-samule-gregg-proto-ir-sventumo-revoliucija/96266 [2017-10-07].
Leibowitz, Fran. 2010. Public Speaking. Documentary film directed by Martin Scorsese. HBO, 84 min.
Lipovetsky, Gilles. 2013. Tuštumos era: Esė apie šiuolaikinį individualizmą. Iš prancūzų kalbos vertė Elena Bielskytė. Vilnius: Mintis. 184 p.
Mitchell, Elisabeth. 2017. What Happened to America’s Public Intellectuals? Simthsonian Magazine, July 2017. Prieiga per internetą: https://www.smithsonianmag.com/history/what-happened-americas-public-intellectuals-180963668/ [žiūrėta 2019-12-17].
Müller, Vincent C. and Bostrom, Nick. 2016. Future Progress in Artificial Intelligence: A Survey of Expert Opinion. In; Vincent C. Müller (ed.), Fundamental Issues of Artificial Intelligence. Synthese Library; Berlin: Springer, p. 553–571.
Naughton, John. 2011. Why don‘t we love our intellectuals? The Guardian, 2011 05 08. Prieiga per internetą: https://www.theguardian.com/books/2011/may/08/britain-public-intellectuals [žiūrėta 2019-12-17].
Postman, Neil. 2011. Technopoly: The Surrender of Culture to Technology. Vintage Books: A Division of Random House, Inc. 240 p.
Tegmark, Max. 2019. Gyvybė 3.0: Žmogus dirbtinio intelekto amžiuje. Iš anglų kalbos vertė Daiva Vilkelytė. Vilnius: Tyto alba. 368 p.
