Intelektualinė „tuštumos era“, prasidėjusi po antrosios individualistinės revoliucijos, tebesitęsia – didieji tikslai nebekeliami, utopinės viltys blėsta, socialinių pokyčių nebesitikima. Tai labai pavojinga, sukrečianti degradacija, atvėrusi kelią reliatyvizmo diktatūrai. Jos pasireiškimą rodo ir „tuščiavidurė Europos Sąjungos politikų retorika, kurią persmelkęs paralyžiuojantis politinio korektiškumo virusas“ (Gregg 2013), ir populizmo banga, užtvindžiusi pasaulį, ir vadinamoji mentalinė krizė, didėjant ne(pasi)tikėjimui protu. Intelektualinio sąstingio liūdni padariniai ryškėja politikoje, socialiniame gyvenime, mokslo institucijose, universitetuose, žiniasklaidoje, seklios mintys sklinda iš viešų tribūnų. Nutrūkus sąsajoms su Ari