Sovietų režimo vykdyto ideologinio visuomenės indoktrinavimo sistemoje svarbus vaidmuo priklausė ir ateistinei propagandai. Ji turėjo padėti ne tik sovietizuoti žmonių mentalitetą, bet ir sunaikinti religines institucijas, kurių režimas nesugebėjo visiškai kontroliuoti. Nenutrūkstantis ateistinės propagandos srautas negalėjo nepaveikti didelės visuomenės dalies sąmonės, šis poveikis tam tikru mastu išliko iki šių dienų.

Be abejo, šitokia rusų tautos bei jos istorijos samprata nėra visiškai be pagrindo: religingumas iš tikro sudarė ryškų rusiško gyvenimo pradą, išėjusį aikštėn ne tik liaudies kultūroje, bet Ir XIX a. pražydusioje literatūroje, kuri šalia socialinių klausimų (A. Čechovas, I. Turgenevas) dažniausiai kaip tik ir sklaido religinius klausimus (F. Dostojevskis, N. Leskovas, L. Tolstojus). Gi rusiškąją filosofiją – nuo G .Skovorodos iki N.Berdiajevo – galima laikyti ištisa religijos filosofija, kurioje net ir minėta tautinė misija (plg. slavofilų ginčus su vakariečiais) esti sprendžiama religijos šviesoje.

XIX amžiuje kilęs ankstyvasis ateistinis materializmas tebuvo tik opozicinė srovė. Su spalio perversmu Rusijoje siejamas visai naujas fenomenas: ateistinis materializmas tapo gyvenimo principų organizavimo pagrindu. Anot komunizmo ideologijos pradininko K. Markso, „religija yra žmonijos opijus“. Jis neskirdamas jokio dėmesio religijos filosofijos analizei smerkė jos egzistavimą, reikalingumą tik išnaudotojų kėslams įgyvendinti. Anot K. Markso, religija sukurianti nemąstančiam žmogui iliuzinį pasaulį, kai žadama, jog dangiškoje karalystėje bus atlyginta už visas kančias. Tad proletaras tampa buržujaus auka, vergu. Tokias ir panašias idėjas V. Leninas perėmė iš Markso, laikydamas jo ideologiją kaip dogmą savo teorijoms.

Taigi komunistinėje Rusijoje susiduria dvi priešingybės: religija ir ateizmas. Represijos prieš bažnyčią tarpukario Rusijoje pasiekė neregėtą iki tol mastą ir buvo didžiausias to meto Europoje. Represijų tikslai, būdai, skaičiai, pasekmės bei pačių dvasininkų mėginimai priešintis režimui geriausiai atsispindi A. Nekričo, N. Verto, R. Marshall darbuose.

Kas vyko Rusijoje XX a. 3–4 dešimtmečiais

Totalitarinė valdymo sistema, pagrįsta įsakymais, komandomis ir bausmėmis, Rusijoje pradėjo formuotis pilietinio karo metais. Šalies valdžios aparate vyravo centralizmo principas, pagal kurį žemesnieji valdžios ir valdymo organai besąlygiškai paklūsta aukštesniesiems. Gamyboje įsigalėjo neekonominė prievarta. Darbininkus buvo galima bausti, kai jie neįvykdydavo nustatytų normų, – valstiečius – kai užsėdavo mažiau žemės. Valdymo sistema formavosi prievartos ir baimės, visa apimančios kontrolės atmosferoje.

Stalinas

Bolševikų partija įsiviešpatavo visame valdymo aparate, nes tik jos nariai arba jai ištikimi asmenys galėjo užimti vadovaujamas pareigas. Valstybinėse institucijose veikė bolševikų partijos organizacijos. Susidarė partiniai-valstybiniai organai, sprendžiantys šalies raidos problemas, vadovaujantys jos vidaus ir užsienio politikai. Daugiausia lėmė nedidelė grupė asmenų, turinčių tiek aukščiausią valstybinę, tiek partinę valdžią. 1922 m. gruodžio 30d. Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Užkaukazės respublikų federacijos atstovai pasirašė SSRS įkūrimo deklaraciją. SSRS buvo labai centralizuota unitarinė valstybė.

Buvo teigiama, kad socialdemokratija virto „ištikimiausia buržuazijos atrama“, o jos vadovai drauge su fašistais – „didžiausia kontrevoliucine jėga“. 1933 m. sausio mėn. Hitleris tapo Vokietijos diktatoriumi. Komunistų ir socialdemokratų partijos buvo sutriuškintos ir uždraustos. Septintasis Kominterno kongresas Maskvoje 1935 m. paskelbė, kad artimiausias komunistų uždavinys – neleisti laimėti fašizmui ir kilti naujam pasauliniam karui.

Nuo pat kominterno susikūrimo jam vadovavo Rusijos komunistų partija. V. Leniną galima vadinti Kominterno įkūrėju. Po Lenino mirties J. Stalinas pamažu ėmė kontroliuoti ne tik VKP(b), bet ir Kominterną. Jis palaikė idėją, kad socialdemokratai yra buržuazijos atrama ir fašizmo pagalbininkai. 1938 m. Stalinui reikalaujant Kominterno Vykdomasis komitetas išvis paleido Lenkijos komunistų partiją. Pats Kominternas Antrojo pasaulinio karo išvakarėse beveik prarado reikšmę. 1943 m. jis buvo paleistas.

V. Leninas mirė 1924 m. sausio mėn. Bolševikų partija, 1925 m. pavadinta VKP(b), buvo valdančioji. Partijos generaliniam sekretoriui J. Stalinui pavyko išstumti iš valdžios Ttrockį. Partija nuolat „valyta“. „Valymai“ kartojosi iki 1939 metų. Svarbiausias jų tikslas buvo užgniaužti kitamintystę. Religingumo gniaužimas taip pat buvo šios politikos dalis. Prasidėjo Stalino garbinimas.

Stalinui (1879–1953) vadovaujant buvo sukurta ideologija, turėjusi esminę reikšmę konsoliduojant sovietų režimą. Prasidėjo industralizacijos vajus ir prievartinė žemės ūkio kolektyvizacija. Nuo ketvirtojo XX a. dešimtmečio vidurio sovietų marksistai iškėlė idėją, kad asmeninis kolūkiečio ūkis ir su juo susijusi rinka yra socialistinės ekonomikos sudedamoji dalis ir kad piniginė ekonomika išliks iki susikuriant komunizmui.

1924 m. buvo paskelbtas „lenininis šaukimas“ į partiją; įstojo keli šimtai tūkstančių žmonių, (tarp jų tik 5% inteligentų), kurie partijos vadu matė J. Staliną. J. Stalinas iškėlė lozungą: „Partija visada teisi“ ir taip užkirto kelią nuomonių įvairovei. 1925 m. įvykusiame XIV RKP(b) suvažiavime išryškėjo Stalino nedalomos valdžios siekimas. Buvo šalinami visi, kas galėjo tam sutrukdyti, tie partijos nariai, kurie turėjo politinį autoritetą ir galėjo būti rimti konkurentai kovoje dėl valdžios (G. Zinovjevas, L. Kamenevas, N. Bucharinas, L. Trockis).

1930 m. pr. įvyko „partijos gretų valymas“. Iš partijos buvo pašalinti visi jos nariai, kada nors buvę bet kokioje opozicijoje, balsavę ar pasisakę prieš Staliną. Prasidėjo Stalino garbinimas. Laipsniškai buvo falsifikuojama istorija: formuojama mintis, kad revoliuciją vykdė Stalinas ir Leninas, kad tik Stalino dėka tikslingai kuriama nauja visuomenė. 1929 m. – Stalino garbinimo pradžia. Paskelbiama tezė: „Stalinas – tai Leninas šiandien“. 1929–1931 m. Stalinas galutinai įsitvirtino valdžioje.

Kovai su politiniais priešininkais buvo sustiprintas represijų aparatas. Ypatingoji Komisija (ČK) virto Valstybės Politine Valdyba (GPU). Ji gavo teisę persekioti kitaminčius, juos be teismo bausti represuoti. 1927 m. kalėjimuose buvo 185 tūkst. žmonių. Saugumo tarnybų veikla apėmė visą šalį, visas įstaigas. Prasidėjo masinis gyventojų sekimas, trėmimas į koncentracijos stovyklas, ten juos naudojant kaip pigią darbo jėgą. Pradėta dar labiau persekioti tikinčiuosius, vėl griauti cerkves, už „religinę propagandą“ tremti šventikus.

1934 m. J. Stalinas pasiekė absoliučią valdžią. Tada prasidėjo naujas žmonių naikinimo etapas, per kurį buvo represuoti žymesni vadinamieji tarybiniai, partiniai ir kultūros veikėjai, kariškiai. Taip Stalinas užkirto kelią net teoriškai kam nors pretenduoti į valdžią. Skubos tvarka buvo sunaikinta apie milijonas žmonių. Pagrindinį vaidmenį atliko represijų organai, veikiantys nuo pirmųjų sovietų valdžios dienų. Kai buvo pradėta rengti teismų procesus, saugumo organai gavo nurodymą griežčiau kovoti su „užsienio šnipais“, „monarchistais ir baltagvardiečiais“. Saugumo organų aparatas didėjo, augo aktyvumas. Represijos vis labiau plito. 1927–1929 m. kalėjimuose ir koncentracijos stovyklose buvo apie 1 mln. žmonių. Represijų organai sparčiai augo kolektyvizacijos metais, kai masiškai buvo tremiami valstiečiai. 1930 m. buvo įsteigta Stovyklų valdyba (1931 m. pavadinta Vyriausiąja stovyklų valdyba – GULAG’u), tvarkanti, prižiūrinti, verčianti dirbti milijonus nuteistųjų. Tam skatino ne tik griežtėjanti vidaus politika, bet ir deficitinė SSRS ekonomika, kuriai reikėjo nemokamos darbo jėgos. GULAG’as (pavadinimą plačiai paskleidė pasaulyje A. Solženycino veikalas: „GULAG’o archipelagas“; GULAG’as virto net bendriniu žodžiu) padėjo sukurti pramonę.

1934 m. GPU buvo pertvarkyta į Vidaus Reikalų Liaudies Komisariatą (NKVD). Jis gavo dar didesnes teises. Buvo priimtas labai plačiai traktuojamas mirties bausmės už tėvynės išdavimą įstatymas. Numatyta 2–5 metais koncentracijos stovyklos bausti visą „nusikaltusiojo“ šeimą.

Cerkvė

1937 m. buvo paskelbta, kad SSRS – toje totalitarinėje teroro valstybėje – sukurtas socializmas. Partija ir valstybė kontroliavo ir valdė visas gyvenimo sritis. Tik nuo valstybės priklausė sovietinio žmogaus gyvybė – jis bet kada galėjo būti nuteistas, nukankintas; taip pat ir jo darbas – juk vienintelė darbdavė – valstybė; kultūros, išsilavinimo lygis irgi – valstybė valdė švietimo sistemą, spaudą, literatūrą, mokslą. Kiekvienas privalėjo gyventi taip, kaip nurodydavo komunistų partija.

Totalitarinis sovietų režimas siekė visiškai pakeisti žmogaus sąmonę ir kurti naują, „socialistinę“ kultūrą. Remdamasis marksizmo teze, kad kultūra yra tik socialinių-ekonominių santykių anstatas, sovietų režimas skyrė naujos socialinės ir politinės sistemos legitimavimo funkciją. Tuo jis grindė savo siekį visiškai kontroliuoti kultūrinį gyvenimą. Tokia „politika“ buvo taikoma ir 1940 metais okupuotoms šalims, taip pat ir Lietuvai.

Represijos buvo nukreiptos ir prieš Stačiatikių Bažnyčią.

Komunistų požiūris į religiją

Anot marksistų, istorija yra imanentinis reiškinys: ji veikia iš vidaus kaip gamybos procesų fenomenas. Tai atseit esanti bazė. O žmonių dvasiniai poreikiai, jų tikėjimas ir kultūrinis gyvenimas – tik antstatas, gamybos proceso išdava. Visuomenė turinti ateiti į komunizmą neišvengiamai – marksizmo pergalė nušvisianti nepriklausomai nuo to, kaip mes gyvensime ir ką darysime.

Pagal marksizmą, religija priklauso antstatui ir yra kapitalistinės ekonominės bazės padarinys. Dėl to pakanka keisti kapitalistinę bazę socializmu, ir naujoji ekonominė bazė padarys religiją nereikalinga. Marksizmas-leninizmas nagrinėja religiją ne kaip atsitiktinį visuomenės gyvenimo reiškinį, o kaip socialinį istorinį reiškinį, atsiradusį dėl tam tikrų socialinių ir gnoseologinių priežasčių. Marksizmo-leninizmo pozicija tokia: religija atsirado dėsningai, atitinkamai išsivysčius žmonių visuomenei, ir taip pat dėsningai turi išnykti, pasiekus atitinkamą žmonijos raidos etapą.

Iš tiesų marksizmas-leninizmas yra pilnutinė ateistinė ir materialistinė pasaulėžiūra arba pseudoreligija, kuri be galo netolerantiška kitų idėjoms bei religijoms ir, imituodama Dekalogą, sako, kad be dialektinio materializmo niekas neturi turėti kito dievo. Marksizmo pseudoreligijai niekas negali stovėti skersai kelio arba greta jos – viskas turi būti sunaikinta.

Galima kelti klausimą net plačiau: kas gali būti vadinama religija ir charizmatine valdžia? Vienas iš XX amžiaus bruožų, pasak Carlo Schmitto, buvo „politinių-religinių“ judėjimų atsiradimas, tokių kaip nacizmas, marksizmas-leninizmas, kurie rėmėsi tikėjimu iracionaliais savo esme postulatais.

Marksizmas pretendavo būti moksliškas, tačiau realiame pasaulyje jo pasekėjai ėjo ne tiek paskui idėjas, kiek paskui vadus, tokius kaip Leninas, Stalinas, Mao. Pastarieji sugebėjo manipuliuoti žmonėmis taip lengvai, jog jų pasekėjų psichologiją sunku atskirti nuo religinių judėjimų dalyvių psichologijos. („Kultūrinės revoliucijos“ Kinijoje metu reikėjo atsargiai elgtis su senais laikraščiais. Jei kas atsisėsdavo ant laikraščio su Mao portretu ar įvyniodavo į jį žuvį, tai buvo vadinama šventvagyste ar net sąmoningu kenkimu).

Kaip krikščionybėje Kristus yra krikščioniškos religijos „įkūrėjas“, dieviškojo išganymo mokymo perteikėjas, taip „marksistinėje religijoje“ Karlas Marksas perteikia proletarinę „tiesą“. Marksistui įpareigojantis mokymas yra marksizmas–leninizmas. Leninizmas visuomet gretinamas su marksizmu. Kaip krikščionybėje oficialusis krikščioniškas mokymas išdėstytas visiems privalomame ir neliečiamame Šventajame Rašte, Biblijoje, taip marksizmas–leninizmas komunizmo pagrindu paskelbė Markso, Engelso ir Lenino veikalus. Dar Marksui esant gyvam „Kapitalas“ tapo „darbininkų klasės Biblija“, o pats Marksas vadinamas „komunistinio mokymo popiežiumi“.

Maskva

Krikščionių Bažnyčios, kaip krikščioniško mokymo skelbėjos ir platintojos, vaidmenį komunizme perima partija. Ji turi išskirtinę teisę interpretuoti trijų komunizmo tėvų palikimą. Bažnyčia ir partija vienodai skelbia dogmas ir mokymo sprendimus, jie daro poveikį privačiam tikinčiųjų gyvenimui ir vienodai leidžia atsirasti liturgijoms. Komunizme vietoje bažnytinių ritualų ir ceremonijų yra pilnametystės šventimas, priesaikų davimas ir vestuviniai ritualai net iki „piligrimų kelionės“ į Lenino mauzoliejų.

Taigi komunizmas nėra vien tik organizacijos forma, apimanti vien politinį bei ekonominį gyvenimą; ji drauge kontroliuoja socialinę sferą ir padaro, kad individui gyventi atskirą sekuliarinį gyvenimą tampa neįmanoma.

Atskirų individų, anot marksizmo-leninizmo, nereikia paisyti. Jeigu Robespierre‘as anuomet yra sakęs, jog reikia išžudyti trečdalį visų prancūzų, kad likusios dvi dalys būtų laimingos, tai Leninas dar toliau nuėjo plėtodamas savo pirmtako mintį, pareikšdamas, kad nieko nereiškia, jeigu du trečdaliai rusų tautos žus, kad tuo tarpu išlikęs vienas rusų tautos trečdalis galėtų būti laimingas“. „Tai jis (bolševizmas) yra kolosalinė mašina, kuriai istorija vis perduoda naujus čia pat esančius žmones kaip neapdirbtą žmogišką žaliavą, kuri turės būti be jokio pasigailėjimo apdirbama bolševizmo sistemoje. Iš jos išeis tie reikiamai apdirbti individai, ir kiekvienas atskirai bus lyg kokia gyvybinė lazdelė, reikiamai štampuota, turinti neabejotiną fabriko antspaudą.

Įsidėmėtina antireliginių knygų rinkoje pasirodžiusi komunistų partijos kontrolės komisijos pirmininko M. E. Jaroslavskio „Antireliginiame fronte“. Šioje programinėje knygoje Sovietų dvasios kontrolierius, būdamas ištikimas Lenino testamentui, labai ryškiai vaizduoja antireliginės propagandos uždavinius, įsakmiai pabrėždamas, kad „jokiu atžvilgiu negalima būti kartu ištikimu Lenino sekėju ir tikinčiu krikščioniu“. Turįs būti planingai sudarytas vienas antireliginis frontas.

Komunizmo vadai įsitikino, kad religija esanti didžiausia kliūtis, pastojanti kelią komunizmo plėtimuisi. Iš komunistų antireliginės propagandos aiškėja, kad siekiama pirmiausia ištvirkinti minias, sukelti žemuosius gyvuliškumo instinktus, nes tik tokiu būdu tikimasi turėti patikimų, aklai atsidavusių komunizmo šalininkų, kuriais pasiremdami galėtų viešpatauti proletariato diktatoriai.

Tad pirmiausia ir puolama krikščionių Bažnyčia, kuri palikta visiškai beteisė. Baudžiamojo kodekso 121 str. sako: „Nepilnamečių asmenų mokymas religijos viešose ir privačiose mokyklose baudžiamas sunkiųjų darbų kalėjimu ne mažiau vienų metų“. Bet ir pilnamečiams jaunuoliams (nuo 19 metų) praktiškai Sovietų režimo galybe kliudoma pažinti tikėjimo tiesą. Evangelijos spausdinimas labai persekiojamas ir baudžiamas. Net pats Evangelijos skaitymas laikomas kriminaliu dalyku.

Marksistai reikalavo įgyvendinti Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės principą, kurį pirmą kartą paskelbė Prancūzijos didžioji revoliucija. Bažnyčios atskyrimo nuo valstybės principas XIX a. viduryje, pabaigoje ir XX a. pradžioje buvo paskelbtas daugelyje šalių: Belgijoje, Olandijoje, Airijoje, Meksikoje, Brazilijoje, Portugalijoje, Kuboje, Ekvadore, Prancūzijoje.

Bolševikų partijos represijos prieš Stačiatikių bažnyčią

Pirmaisiais Sovietų režimo metais dvasininkai buvo šaudomi, bažnyčios uždaromos arba paverčiamos į klubus, pasilinksminimo vietas, kareivines. Bet čia komunistai turbūt pamiršo tą gyvenimo tiesą, kad žiauriai persekiojamas tikėjimas visada stiprėja. Liaudis, kai skaudžiai įžeidžiami jos religiniai jausmai, galop sukyla. Tą pavojų sau bolševikai laiku įžiūrėjo.

Cerkvė

Ir štai bolševikai, nestengdami sunaikinti krikščioniškų bažnyčių atviru kruvinu puolimu, pagaliau pakeitė antireliginės kovos būdus. Ėmė organizuoti net schizmas, kaip pvz. „gyvąją cerkvę“. Cerkvės apdedamos be galo sunkiais mokesčiais ir taip verčiamos savaime užsidaryti; dvasininkai, kaip ir pati tikyba, sovietinėje visuomenėje padaroma pajuokos, pasityčiojimo objektu, arba nejučiomis, provokacijų pasigaunant, sukišami į kalėjimus ir tenai badu marinami arba ištremiami į šiaurės ledynų salyną Solovki, kur nepakenčiamos gyvenimo sąlygos. Tokiu būdu nebeleidžiama dvasininkams pasidaryti tikinčiųjų akyse atvirai matomais kankiniais už tikėjimą. Šitoks tikybos persekiojimas, vykdomas kaip pridengtas puolimas, be abejo, savo tikslą daugiau ar mažiau pasiekia.

Teisingumo komisariatas (jo žinioj buvo religiniai reikalai iki 1924 metų) įsakė, pasityčiojimo tikslu, kad bažnytiniai pastatai gali būti taip pat naudojami ir pasaulietiniams, ir net antireliginiams tikslams.

Dvasininkai ir kiti Bažnyčios nariai tapo pažeminti, išmesti iš visuomenės, apšaukti buržuazijos tarnais, jiems atimta balsavimo teisė ir maisto kortelės. Vėliau jie gavo pačią mažiausią maisto normą. Dvasiškiams uždrausta priklausyti profesinėms sąjungoms ir dirbti valstybinėse įstaigose, jiems uždėti aukštesni mokesčiai ir nustatyta didesnė būtų nuoma, o jų vaikams uždrausta mokytis aukščiau negu pradinėse mokyklose.

Vos tik paėmę valdžia, bolševikai 1918 m. sausio 23 d. įsakymu uždraudė religijos mokymą valstybinėse ir privačiose mokyklose. Nuo 1921 m. birželio 13 d. uždrausta visoj Sovietų Sąjungoj mokyti tikybos asmenis, jaunesnius kaip 18 metų amžiaus. Už šio potvarkio nesilaikymą pastaraisiais metais buvo įkalinti ir keli lietuviai kunigai.

1920 metais valdžia uždarė vienuolynus, pasiimdama visus jų turtus.1921 metų badas tapo pretekstu konfiskuoti stačiatikių bažnyčios turtą. Vykdant šią kampaniją V. I. Leninas 1922 metų kovo 19 dienos laiške apibrėžė valstybės poziciją stačiatikių bažnyčios atžvilgiu kaip „negailestingą kovą prieš juodąjį dvasingumą“. Nuo pat stačiatikių bažnyčios turto nusavinimo kampanijos pradžios veikė ne tik valdžia, stiprindama savo represinę politiką, bet ir dvasininkų grupuotės, siekiančios reformuoti stačiatikių bažnyčią. Valdžia tokias dvasininkų grupes rėmė. Siekdama suskaldyti ir sugriauti Ortodoksų bažnyčią, valdžia pradėjo tiesioginį puolimą prieš patriarchą ir kitus dvasininkus.

1922 m. kovo 28 d. Maskvos dienraštis „Izvestija“ paskelbė „Liaudies priešų sąrašą“. Jame pirmuoju numeriu buvo įrašytas pilietis Belavinas – Maskvos ir visos Rusijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchas Tichonas. Ir papildomai pridėtas prierašas „su visu savo cerkvės Soboru“. O tų pačių metų balandžio 26 dieną Maskvoje prasidėjo teismo procesas prieš 54 Stačiatikių Bažnyčios dvasininkus, kurie buvo apkaltinti priešinimuisi bolševikų valdžiai atimant cerkvių turtą. Pagal GPU sumanymą į teisiamųjų suolą turėjo būti pasodintas ir patriarchas Tichonas. Mat 1922 m. gegužės 9 d. su sustiprinta čekistų sargyba jis buvo laikomas Donsko vienuolyno celėje ir GPU vidaus kalėjimo kameroje Lubiankoje.

Tad kas gi buvo tas žmogus, kurį Rusijos bolševikai paskelbė „liaudies priešu Nr. 1“? Būsimasis patriarchas Vasilijus Belavinas gimė 1865 m. sausio 19 d. Pskovo gubernijos Klino kaime, stačiatikių šventiko šeimoje, ir jau nuo vaikystės rengėsi tapti dvasininku. Baigęs Pskovo dvasinę seminariją, vėliau dvasinę akademiją Sankt Peterburge, jis, būdamas 26-erių, tapo vienuoliu ir pasirinko bažnytinį Tichono vardą. Prieš tapdamas Stačiatikių Bažnyčios patriarchu, Tichonas vadovavo šios Bažnyčios vyskupijoms Amerikoje, Jaroslavlio gubernijoje ir Lietuvoje. Pirmojo pasaulinio karo metais Tichonas ne kartą atvykdavo į priešakines fronto linijas, lankė karių ligonines, laidojo žuvusiuosius. Už tokią veiklą caras Nikolajus II 1916 metais arkivyskupui Tichonui įteikė briliantinį kryžių, nešiojamą ant jo galvos apdangalo.

1914 metais Tichonas (Belavinas) buvo paskirtas Lietuvos ir Vilniaus stačiatikių arkivyskupu. Čia jis 2 metus dirbo apaštalinį darbą Nikolajaus Stebukladario cerkvėje (dabar – Šv. Kazimiero bažnyčia) ir gyveno Didžiosios gatvės 34 name, kur buvo Stačiatikių arkivyskupijos centras. Po 1917 metų Tichonas (Belavinas) tapo Maskvos, o vėliau ir visos Rusijos Patriarchu, ilgus metus buvo bolševikų persekiojamas, bet nepasidavė bolševikų terorui, neišdavė savo bažnyčios ir savo tautos.

1917 m. rugpjūčio 17 d. arkivyskupas Tichonas tapo Maskvos metropolitu. O po dviejų dienų įvyko visuotinės Rusijos Stačiatikių Bažnyčios Soboras, kuriame jis buvo išrinktas patriarchu. 1917 m. rugpjūčio 16 d. sakydamas pamokslą Maskvos Kristaus Išganytojo cerkvėje patriarchas kalbėjo: „Dabar mūsų tėvynė Rusija atsidūrė sumaištyje ir dideliame pavojuje. Beveik prie žlugimo ribos. Matydamas mūsų akyse griūvančią valstybę, klausiu jūsų: ar atgis šioje šventovėje esantys Petro, Aleksijaus, Jonos, Filipo ir Germogeno kaulai?“ Patriarcho žodžiai apie artėjančius baisius įvykius išsipildė nepraėjus net trims mėnesiams, kai Maskvos gatves užliejo jaunų junkerių, pasipriešinusių bolševikų gaujoms, kraujas.

1917 m. lapkričio 5 d. (senu stiliumi) Maskvos Kristaus Išganytojo cerkvė, talpinanti 12 tūkstančių žmonių, buvo perpildyta. Žmonės užtvindė ir visą Raudonąją aikštę, dar neišdžiūvusią nuo bolševikų pralieto kraujo. Tikintieji atėjo pamatyti savo akimis naujojo patriarcho Tichono įžengimą į sostą. O jau 1918-ųjų sausį visose Rusijos Stačiatikių cerkvėse buvo skaitomas patriarcho Tichono laiškas, kuriame bolševikų vadus jis pavadino „bedieviškais mūsų amžiaus tamsos nešėjais“ ir paskelbė prakeikimą (anatemą) visiems Stačiatikių Bažnyčios griovėjams ir nekaltų žmonių žudikams. Patriarchas taip pat pasmerkė imperatoriaus Nikolajaus II ir jo šeimos nužudymą, raudonąjį terorą. „Ir kris ant jūsų galvų nekaltųjų kraujas, kurį jūs praliejate, ir žūsite patys nuo to paties kardo, kurį pakėlėte“, – rašė patriarchas savo laiške Liaudies komisarų tarybai, minint pirmąsias bolševikų perversmo metines. Bolševikų atsako nereikėjo ilgai laukti. 1918 metų lapkritį patriarchui buvo paskelbtas namų areštas. Labai griežti užsienio šalių protestai vis dėlto privertė Kremliaus valdovus laikinai nusileisti ir leisti patriarchui aukoti šv. Mišias. Tačiau 1919 m. birželio 12 d. prieš patriarchą Tichoną buvo surengtas pasikėsinimas. Niekas neabejojo, kad tai buvo čekistų darbas.

Cerkvė

Naujas pretekstas susidoroti su nepaklusniu patriarchu atsirado 1921 metais, kai šalį dėl vykusio pilietinio karo ištiko baisus nederlius ir iki tol neregėtas badas. Todėl 1921 metų rugpjūtį patriarcho Tichono iniciatyva buvo įsteigtas visos Rusijos bažnytinis fondas. Patriarchas kreipėsi į viso pasaulio tautas ir krikščionis ir prašė padėti badaujančiai Rusijai. Tas raginimas buvo išgirstas ir į bolševikinę Rusiją ėmė plaukti kroviniai su maisto produktais iš Europos, Amerikos, Australijos.

Tai labai suerzino bolševikų valdžią ir ji uždraudė bažnytines organizacijoms ir dvasininkams teikti pagalbą bado ištiktiems žmonėms. Su neregėtu cinizmu bolševikai išnaudojo masinį badą, kad galutinai sunaikintų Rusijos Stačiatikių Bažnyčią. Mat 1922 m. vasario 2 d. patriarchas kreipėsi su nauju raginimu padėti badaujantiems ir leido cerkvėms bei vienuolynams aukoti tas bažnytines vertybes, kurios yra nenaudojamos pamaldų ir kitų religinių apeigų metu. O po kelių dienų Lenino įsakymu buvo pradėtos konfiskuoti visų cerkvių, bažnyčių ir vienuolynų, visos, be išimties, bažnytinės vertybės – liturginiai indai, paveikslai, kryžiai. Visa tai buvo įvertinta kaip brangiųjų metalų aukso ir sidabro laužas. Didžiulės meninės ir istorinės vertės ikonos buvo deginamos laužuose. Prasidėjo nežabota stačiatikių bažnyčių apiplėšimo ir naikinimo akcija.

Tada patriarchas Tichonas paskelbė naują kreipimąsi į visus tikinčiuosius ir geros valios žmones, kuriame bolševikus atvirai pavadino šventvagiais bei naujausiais vandalais ir juos prakeikė. Po bolševikų įvykdyto barbariško Rusijos cerkvių nusiaubimo atimant visą, be išimties, netgi būtiniausią, liturginį turtą, įvairiose Rusijos vietose kilo tikinčiųjų bruzdėjimai. Juos malšindami čekistai negailėjo kulkų ir kardų. Po vieno tokio tikinčiųjų nepasitenkinimo Sujos mieste, Ivanovo-Voznesensko gubernijoje, Leninas perdavė vienam iš savo pakalikų Molotovui laišką komunistų partijos politbiuro nariams. Šį kartą vyriausiasis bolševikų vadas buvo iki galo atviras: „Brangenybių atėmimas iš pačių turtingiausių soborų, cerkvių ir vienuolynų turi būti vykdomas su griežtu bolševikiniu ryžtingumu. Kuo daugiau reakcingų dvasininkų bus sušaudyta, tuo geriau“.

Patriarchas Tichonas siekė neleisti valdžiai griauti bažnyčios vieningumą, jis palaikė ryšius su užsienio hierarchais.

Sistemingas patriarcho Tichono persekiojimas prasidėjo 1922 metais. Tų metų kovo 28 dieną patriarchas buco apklaustas apie užsienio hierarchus. Tichonas pasakė, kad jis pripažįsta metropolito Anatolijaus Chrapovickio kanonus. O į klausimą, ar smerkia hierarchų politinę veiklą, Tichonas atsakė: „Nesmerkiu politinių įsitikinmų, bet smerkiu politinę veiklą“.

1922 metais balandžio 8 dieną patriarchas vėl buvo tardomas dėl ryšių su užsienio hierarchais. Patriarcho Tichono byloje išliko 1922 metų balandžio 25 – 26 dienos GPU Slaptojo skyriaus suvestinė, kurioje yra įrašyti tokie patriarcho žodžiai: „Mane tardė trys asmenys: Rutkovskis vis rašė, o Samsonas ir Krasikovas aiškinosi su manim... daug jie su manimi kalbėjo, bet viena pripažinti aš negaliu, ir nebijau nieko, juk aš visos Rusijos patriarchas, keista, kad esu tapatinamas su užsienio dvasininkais.“

Stalinas

Šis liudijimas svarbus dėl to, kad tai yra įrodymas, jog tikrai bolševikų valdžia siekė Rusijos patriarchą atriboti nuo užsienio dvasininkijos. Bolševikai norėjo, kad patriarchas viešai pasmerktų užsienio dvasininkiją.

Tichono tardymai vyko GPU kalėjimo kameroje Lubiankoje. Kad priverstų viešai pasmerkti užsienio hierarchus, čekistai suėmė artimiausius patriarcho žmones: metropolitą Nikandrą Fenomenovą, episkopą Ilarijoną Troickį. Taip jie tikėjosi paveikti patriarchą.

Toks spaudimas privertė šventiką Tichoną priimti keletą aktų, kurių reikalavo bolševikų valdžia. 1922 balandžio 9 dieną pasirodė kreipimasis, kad būtų nutrauktas pasipriešinimas dėl bažnyčios turto nusavinimo. Balandžio 10 dieną patriarchas raštiškai pasiūlė Sinodui ir Aukščiausiai bažnytinei tarybai įvertinti kai kurių stačiatikių bažnyčios atstovų politinę veiklą užsienyje.

1922 m. balandžio 26 d. – gegužės 6 d. vyko viešas teismas, kurio metu 54 ortodoksų dvasininkai ir pasauliečiai buvo apkaltinti „kontrrevoliucija“. Patriarchas liudijo, kad jo pareiga skelbti ir vykdyti kanonų teisę net tada, kai ji susikerta su pasaulietine teise. Penki apkaltintieji buvo sušaudyti, kiti įkalinti. Trims mėnesiams praslinkus, Petrogrado metropolitas Veniamin ir trys kaltinamieji buvo sušaudyti už panašius „nusikaltimus“.

Siekdama suskaldyti Bažnyčią iš vidaus, valdžia suorganizavo „pažangiųjų dvasininkų“ grupę, kuri pasivadino „Gyvosios Bažnyčios iniciatorių grupe“. Šios grupės vadai buvo vyskupas Antonin ir diakonai Krasnickyj ir Vvedenskij, tie patys, kurie liudijo prieš savo viršininkus 54-rių teisme.

Gegužės 12 dieną ši grupė aplankė patriarchą Tichoną, esantį namų arešte, ir reikalavo atsisakyti nuo savo pareigų. Patriarchas nepakluso, bet už savaitės jis pakeitė nuomonę. „Gyvoji bažnyčia“ iširo, nes Stalinas pradėjo valymo terorą, ir dauguma dvasininkų, buvo areštuoti, tame tarpe ir iš „Gyvosios Bažnyčios“.

Taigi „Gyvosios Bažnyčios“ pagalba komunistai siekė sugriauti tradicinę Ortodoksų bažnyčią. Taip pasibaigė pirmasis kovos prieš bažnyčią etapas.

Antireliginių sovietų ideologijos nuostatų įgyvendinimas praktikoje išryškino bolševikų partijos lyderių požiūrį į antireliginės veiklos taktiką skirtumus.

Pradiniame etape sovietų režimas siekė užtikrinti religinių institucijų politinį lojalumą ir išstumti jas iš viešojo gyvenimo, pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į ateistinę indokrinaciją. Tai buvo būdinga sovietų režimo religinei politikai 1918–1928 metais su nedidelę pertrauka 1921–1922 m., kuri buvo susijusi su pirmu nevykusiu bandymu pilnai realizuoti socialistinę utopiją.

Sunkiausius išmėginimus tikintieji Sovietų Sąjungoje patyrė ketvirtajame dešimtmetyje, kai įvykdžius prievartinę kolektyvizaciją, buvo pabaigtas visuomenės sovietizavimas. Religijos institucinės formos per šį laikotarpį praktiškai buvo sunaikintos. Viena vertus, tai turėjo patvirtinti K. Markso, V. Lenino ir J. Stalino sukurtos visuomenės teorijos teisingumą, kita vertus, iš tikrųjų tikėtasi, kad sunaikinus institucines religijos formas, išnyks ir individualus religingumas.

Su neregėtu cinizmu bolševikai išnaudojo masinį badą, kad galutinai sunaikintų Rusijos Stačiatikių Bažnyčią. 1922 m. vasario 2 d. patriarchas kreipėsi su nauju raginimu padėti badaujantiems ir leido cerkvėms bei vienuolynams aukoti tas bažnytines vertybes, kurios yra nenaudojamos pamaldų ir kitų religinių apeigų metu. O po kelių dienų Lenino įsakymu buvo pradėtos konfiskuoti visų cerkvių, bažnyčių ir vienuolynų, visos, be išimties, bažnytinės vertybės – liturginiai indai, paveikslai, kryžiai. Visa tai buvo įvertinta kaip brangiųjų metalų aukso ir sidabro laužas. Didžiulės meninės ir istorinės vertės ikonos buvo deginamos laužuose. Prasidėjo nežabota stačiatikių bažnyčių apiplėšimo ir naikinimo akcija.

Cerkvė

Tada patriarchas Tichonas paskelbė naują kreipimąsi į visus tikinčiuosius ir geros valios žmones, kuriame bolševikus atvirai pavadino šventvagiais bei naujausiais vandalais ir juos prakeikė. Po bolševikų įvykdyto barbariško Rusijos cerkvių nusiaubimo atimant visą, be išimties, netgi būtiniausią, liturginį turtą, įvairiose Rusijos vietose kilo tikinčiųjų bruzdėjimai. Juos malšindami čekistai negailėjo kulkų ir kardų. Po vieno tokio tikinčiųjų nepasitenkinimo Sujos mieste, Ivanovo-Voznesensko gubernijoje, Leninas perdavė vienam iš savo pakalikų Molotovui laišką komunistų partijos politbiuro nariams. Šį kartą vyriausiasis bolševikų vadas buvo iki galo atviras: „Brangenybių atėmimas iš pačių turtingiausių soborų, cerkvių ir vienuolynų turi būti vykdomas su griežtu bolševikiniu ryžtingumu. Kuo daugiau reakcingų dvasininkų bus sušaudyta, tuo geriau“. Rusijos komunistų vykdoma politika prieš Stačiatikių Bažnyčią susilaukė didelės reakcijos Vakaruose. 1923 m. gegužės 8 d. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras lordas Dž. Kerzonas paskelbė ultimatumą: jeigu bolševikai nenutrauks represijų prieš dvasininkus ir jų masinių žudynių, Anglija panaikins prekybos sutartį su sovietine Rusija. Tada Lubiankos čekistų galvose gimė suktas planas: paleisti patriarchą, areštuotą 1922 m. gegužės 9 d., mainais už jo pareiškimą, kad jis „gailisi dėl savo kontrrevoliucinės veiklos“. Kartu sukompromituoti patriarchą Tichoną tikinčiųjų akyse. Pagaliau 1923 m. birželio 16 d. patriarchas parašė „atgailos pareiškimą“ aukščiausiajam sovietinės Rusijos teismui. Tai leido jam išeiti į laisvę. Tuo metu bolševikai ne tik žudė ir grūdo į lagerius dvasininkus, bet ir ėmė griauti Stačiatikių Bažnyčią iš vidaus. Jie sugalvojo kurti „atnaujintą bažnyčią“, t. y. suskaldyti tradicinę Bažnyčią.

Tačiau paleistas iš kalėjimo patriarchas Tichonas pareiškė: „Tegul mano vardas neišlieka istorijoje, bet svarbu, kad būtų nauda mūsų Bažnyčiai“. Ir jam pavyko atšaukti tikinčiuosius nuo „atnaujintojų“. Taigi eidamas į kompromisus su bolševikų valdžia patriarchas sustabdė Stačiatikių Bažnyčios skilimą. Apie tai liudija ir slaptojo OGPU VI skyriaus viršininko E. Tučkovo pranešimas savo vadovybei 1925 metų pradžioje: „Šiuo metu Tichono Bažnyčia vėl atgavo savo ideologinį ir organizacinį vientisumą...“ Bet patriarcho sveikata po viso to neregėto šantažo, kelių pasikėsinimų į jo gyvybę vis blogėjo. Jis jau žinojo, kad parengtas nutarimas dėl „piliečio Belavino“ naujo arešto. 1925 m. balandžio 5 d. patriarchas aukojo savo paskutines pamaldas. Balandžio 7 dieną, jausdamas atsiskyrimą su šiuo pasauliu, jis pasakė: „Greitai ateis naktis, tamsi ir ilga“. Likus 15 minučių iki vidurnakčio jis ištarė: „Na, ačiū Dievui!“ – ir tris kartus persižegnojęs užmigo amžinai. Laidojant patriarchą 1925 m. balandžio 12 d., Verbų sekmadienį, naujas patriarchas Sergijus kalbėjo: „Jis vienas be baimės ėjo tiesiu tarnavimo Kristui ir Jo Bažnyčiai keliu. Jis šiais nepaprastais sunkiais laikais gelbėjo mūsų Bažnyčią“.

1923 m. balandžio mėn. susirinkęs 12-as komunistų partijos kongresas nutarė skelbti populiariąją mokslinę literatūrą apie religijos istoriją ir kilmę, išleisti brošiūrų apie religijos ir rusų ortodoksų Bažnyčios kontrrevoliucinį nusistatymą ir demaskuoti ją; organizuoti masinę antireliginę propagandą; kovai su religija paruošti partinių agitatorių, šviesti miestus ir kaimus materialistinėj gamtos mokslų dvasioj. Ateistinė propaganda buvo labai gaji iki pat Sovietų sąjungos žlugimo.

1922 m. gruodžio mėn. Buvo išleistas laikraštis „Bezbožnik“. Kalėdų metu buvo suorganizuotas antikalėdinis karnavalas ir religiją pajuokiančios procesijos gatvėse.

„Bezbožniko“ korespondentai ir skaitytojai buvo suorganizuoti į „Bedievių“ lygą, kuri 1926 m. sausio mėn. Turėjo 87033 narius. Bedievybės skleidime „Bedievių lyga“ nebuvo vienintelė organizacija. Per Agitpropą ir per kitus organus partija tiesiogiai vadovavo visai ateizmo propagandai. Maskvos partijos komitetas nuo 1923 m. gruodžio mėn. Leido specialų mėnraštį „Bezbožnik u stanka“.

1924 m. liepos 16 d. uždrausta aiškinti religiją bažnyčiose. Tik tėvams dar buvo palikta teisė savo vaikus mokyti religijos ir ne daugiau kaip 3 vaikai iš kitų šeimų galėjo dalyvauti pamokose.

Brutalus Bažnyčios persekiojimas nepalaužė tikinčiųjų 1928 m. Ortodoksų bažnyčia dar turėjo 39000 tikinčiųjų.

1929 m. valdžios paraginti komjaunuoliai pradėjo atiminėti bažnyčių varpus. Varpų nuėmimas dažnai buvo priežastimi ir bažnyčios uždarymo, nes girdi, „to žmonės reikalavę“. Vien tik 1929 m. buvo uždarytos 1440 bažnyčios.

Monumentas Stalino represijų aukoms atminti

Kolektyvizacijos metais prasidėjo visiška savivalė: tūkstančiuose kaimų vietiniai komjaunuoliai „nubalsuodavo“ nugriauti bažnyčias, jas paversdavo sandėliais. Daug tikinčiųjų, ginkluotų šakėmis ir lazdomis, gynė savo bažnyčias, bet atsiųsti kariniai daliniai juos numalšindavo, o jų vadus sušaudydavo.

1928 metų balandžio 8 dieną valdžia paskelbė svarbų įsakymą apie „Religines draugijas“. Religinės draugijos arba tikinčiųjų bendruomenės gali veikti tik užsiregistravusios valdžios įstaigose, kurios turi teisę neregistruoti arba reikalauti pašalinti pavienius narius iš jų vykdomų organų. Religinėms draugijoms uždrausta: steigti savitarpio pagalbos fondus, kooperatyvus ar gamybos sąjungas; teikti materialinę pagalbą nariams; organizuoti specialias maldas ar susirinkimus vaikams, jaunimui ar moterims; organizuoti Šv. Rašto studijas; organizuoti literatūros, amatininkų ir kt. susirinkimus. Taigi religinių draugijų veikla turėjo apsiriboti tik bažnytinėmis pamaldomis ir liturgija. Dvasininkams uždrausta mokyti vaikus religijos. Dvasininkų padėtis tapo nepakenčiama: jiems uždrausta būti Dievo žodžio apaštalais, jiems teleista atlikti tik liturgines apeigas. Taigi dvasininkija jau nebevaidino savo ankstesniojo vaidmens. Šio įstatymo tikslas buvo suardyti tikinčiųjų bendravimą, suardyti bažnytinį gyvenimą ir imti kontroliuoti bet kokius religinius veiksmus. Šiame dokumente kalbama apie ateistinės valstybės nusiteikimą stačiatikių bažnyčios ir apskritai religijos atžvilgiu. Rezultatas buvo toks, kad smuko visuomenės moralė ir humaniškumas.

Tikėjimas ir religinės tiesos buvo vadinamos pasaulėžiūros išsigimimu, o dvasininkija ir tikintieji – klasiniai liaudies priešai. Visuomenė, kuri visada pripažino religines tiesas, nebeteko moralinio pagrindo. 1930–1931 metų laikotarpiu antireliginių universitetų skaičius išaugo nuo 44 iki 81. Šių universitetų tikslas buvo ugdyti ateistinę pasaulėžiūrą. Bažnyčios ir dvasininkijos padėtis truputį palengvėjo įgyvendinus pirmojo penkmečio planą. Nuo 1936 metų pilietybės teisė buvo suteikta visiems, neišskiriant ir dvasininkų. Taip pat ateistinė propaganda neteko jėgos. Tikybą pašiepią Velykų ir Kalėdų karnavalai buvo sustabdyti nuo 1933 metų, o valstybė leido uždegti Kalėdų eglutes bei prekiauti šventinėmis prekėmis. Bet šios paliaubos truko neilgai. 1937 metų vidury vėl prasidėjo arši propaganda prieš Bažnyčią. Tai įvyko didžiųjų valymų atmosferoje. Kai kurie gyvenimo faktai suerzino komunistus. 1936 metais visuotinio gyventojų surašymo metus didelė dalis piliečių, vyresnių nei 15 metų atsakė, jog yra tikintys. Valdžia visą kaltę suvertė „liaudies priešams“, kurie esą buvo įsibrovę į surašymo parengimą ir vykdymą. Du trečdaliai kaimo ir trečdalis miesto gyventojų atsakė, jog yra tikintys. „Bedievių lyga“ ir „Bezbožnik“ 1940 metais vėl buvo atgaivinti.1940–1941 metais jau buvo sugriautas teisinis religinių bendruomenių apsaugos mechanizmas, Bažnyčia išstumta iš viešojo gyvenimo, suvaržytos religijos skleidimo galimybės.

Dvasininkijos santykiai su bolševikais

Stačiatikių hierarchai viešai reiškė nepritarimą naujosios valdžios sprendimui išstoti iš I pasaulinio karo 1918 m. kovo mėn. pasirašant Brest-Litovsko taiką. Pasak jų, šis poelgis išduoda buvusius sąjungininkus, tuo pačiu Rusija netenka nemažos dalies savo vakarinių teritorijų. Tokie „antivalstybiniai“ pasisakymai atkreipė bolševikų dėmesį.

Patriarchu tapęs Sergijus, matydamas beviltišką tikinčiųjų pasipriešinimą, 1927 metais paskelbė encikliką visiems Rusijos dvasininkams, ragindamas pastaruosius paklusti sovietinei valdžiai. Tai buvo daroma nors kiek pristabdyti represijas prieš Bažnyčią. Tačiau tai nei kiek nepadėjo. Taigi dvasininkijos pastangos ką nors daryti baigdavosi nuslopinimu.

Cerkvė

1918 metais sausio 23 dieną buvo priimtas dekretas „Apie bažnyčios atskyrimą nuo valstybės ir mokyklos nuo bažnyčios“. Rengiant šio dekreto projektą pasaulietinė valdžia nederino savo veiksmų su Rusijos Stačiatikių bažnyčia, atsiribojo nuo bet kokio dialogo su ja. Rezultatas šio atskyrimo buvo toks: stačiatikių bažnyčia neteko teisinės apsaugos garantijų, o bažnytinis gyvenimas ėmė skirtis nuo šalies visuomeninio gyvenimo. Kaip jau matėme iš ankstesnio skyrelio, valdžia ėmėsi represijų prieš stačiatikių dvasininkus. Įgyvendinant dekretą bolševikinėje Rusijoje susidarė pilietinio karo sąlygos, kilo suirutė. Tačiau iki 1922 metų valdžia dar neturėjo parengusi detalaus kovos su stačiatikių bažnyčia, kaip dvasiniu ir politiniu priešu, plano. Buvo sprendžiami aktualesni klausimai – kaip įveikti ekonominę krizę. Tačiau dar 1920 metais Džeržinskis laiške Lacisui minėjo, kad be VKČ pagalbos susidoroti su popais bus neįmanoma.

Nuo 1922 metų kova su stačiatikių bažnyčia buvo vykdoma dviem kryptimis: prieš stačiatikių bažnyčią kovojo ateistai ir bedieviai; prieš dvasininkiją represijas vykdė VČK, OGPU, NKVD, MGB, KGB.

Prasidėjęs Didysis tėvynės karas parodė visą stačiatikių bažnyčios dvasinį galingumą. Dvasininkija ir tikintys konsolidavo visuomenę, dalyvavo fronte bei partizaniniame judėjime.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)