Beje, apie antsiuvus. Suformuota 1918 metais kaip pėstininkų divizija, ji buvo laikoma 8-jo Viskonsino pulko, kovojusio Šiauriečių pusėje Pilietinio karo metais, įpėdine. Pulkas tuomet turėjo savo talismaną – iš indėnų nupirktą baltą erelį, kuris prasidėjus kautynėms plazdėdavo sparnais ir garsiai kleketavo, kas būdavo laikoma dalinio sėkmės ženklu. Taip gimė uniforminiai antsiuvai su klykiančio erelio logotipu.
1944 metų žiemą vokiečiams per Belgiškuosius Ardėnus pradėjus puolimą, operaciją pavadinus skambiu „Wacht am Rhein“ („Reino sargybinis“) vardu, vienu metu galėjo pasirodyti, kad grįžo „šlovingi 1940-ieji“: nesibaigiančios technikos ir amunicijos transporto kolonos, didžiuliai karių daliniai... tačiau atidus stebėtojas galėjo pastebėti, kad tai, jau ne tas Vermachtas (nacistinės Vokietijos ginkluotosios pajėgos), kuris kėlė siaubą Europai prieš ketverius metus. Veteranų gretos buvo stipriai „atskiestos“ senyvais kariais mobilizuotais sutelkiant visus įmanomus Vokietijos resursus, o gendančią ar karo metu pažeistą techniką atstatyti rikiuotėn buvo itin sunku.
Tačiau buvo tikimasi sėkmės, o jos atveju vokiečių grupuotė turėjo suduoti mirtiną smūgį Sąjungininkų karinei mašinai: kirtus Ardėnus, atverti išėjimą į Antverpeną ir kitus uostus, sutrikdant Sąjungininkų pajėgų tiekimo linijas, padalinti į kelias dalis britų ir amerikiečių pajėgas, galbūt net išstumti jas iš dalies Europos kontinento.
1944 m. gruodžio mėn.16-ąją prasidėjęs puolimas ėmė strigti ties Malmedy miesteliu, kur amerikiečiai buvo įsirengę stiprias gynybos pozicijas. Buksuojančiai vokiečių 6-jai tankų armijai į pagalbą buvo mesta 5-ji, kuriai vadovybė delegavo užduotį suformuoti veikimo strateginį gylį iki pat Maaso upės, pakeliui užimant nedidelį Bastonės miestą.
Bastonė buvo kertinis vokiečių operacijos sėkmės ir galimo Sąjungininkų kracho raktas. Miestas buvo įsikūręs 7-ių strateginių kelių sankryžoje ir jį valdančios pajėgos galėjo tikėtis sėkmingo savų dalinių aprūpinimo gyvąja jėga, technika bei atsargomis. Tomis dienomis, ne vienas vokiečių ir amerikiečių karininkas paniuręs svarstė – „kieno Bastonė, to ir pergalė, bet ką daryti...?“
Nedidelė „smulkmena“ verčianti jaudintis abi priešiškas puses – būtent Bastonėje Sąjungininkai saugojo strategines kuro atsargas. Jas užgrobus, Wermachtui stipriai būtų palengvintas degalų tiekimas, o bent sunaikinus–amerikiečiai atsidurtų nepavydėtinoje situacijoje. Ant kortos buvo pastatyta išties daug.
Tiesa, kaip nutinka gerokai dažniau negu norėtusi, „ant popieriaus“, planuojant operacijas viskas atrodo kiek kitaip negu realybėje. Dar 1940 metais vokiečiai pateikė siurprizą besipriešinančiai Europai kirsdami Ardėnus „nepalankiausioje vietoje“. Kas gi važiuos su sunkiasvore technika siaurais kalnuotais miškų keliukais ir rizikuos? Vokiečiai. Rizika pasiteisino 1940-aisiais, todėl nacių planuotojai tikėjosi to ir 1944-aisiais. Ir jie beveik nesuklydo. Ardėnai nebuvo laikomi tikėtina puolimo kryptimi, ypatingai žiemą, kai reljefo keliamos problemos karinei technikai buvo apsunkintos klimatinėmis sąlygomis.
Vokiečiai smogė ir suprato, išvystyti puolimo sėkmę galima tik greitos atakos būdu, nes po 4–5 dienų į kovų vietas galėjo būti permesti „sunkūs“ Sąjungininkų kariniai vienetai – tuomet svarstykles nusverti savo naudai bus itin keblu.
Vermachto šarvuoti daliniai stūmė gerokai lengviau ginkluotus amerikiečius, kurie stengėsi veikti klasikiniu diversinių padalinių principu šiems susidūrus su sunkiau ginkluotu priešu–siauruose miško keliukuose buvo daromos abatis užtvaros (medžių užvartos stiebų viršutinėmis dalimis nukreiptos į atakuojančius), lengvaisiais prieštankiniais ginklais buvo bandoma pamušti pirmąją šarvuotą mašiną, taip stabdant visos kolonos judėjimą.
Tačiau visiems buvo aišku – galingo vokiečių puolimo sulaikyti ilgai nepavyks. Vieninteliai daliniai sąlyginai greitai permetami į kovos veiksmų zoną buvo 82-ji ir 101-ji Oro Desanto divizijos.
82-kai buvo pasiųsti šiaurės flango gynybai, o „Klykiantiems ereliams“ teko Bastonė.
„Ereliai“ buvo motyvuoti ir patyrę kariai, tačiau jie nebuvo tinkamai ekipuoti žiemos sąlygoms, o ir sunkiosios ginkluotės beveik neturėjo, todėl divizijai vadovybė priskyrė batalioną ginkluotą M18 „Hellcat“ – greičiausiais to meto amerikiečių lengvaisiais tankais.
Prieš pasirodant desantininkams vietinės pajėgos skaičiavo paskutines savo egzistencijos valandas – kelias į Bastonę buvo atviras, o po dviejų dienų mūšių, pasmerkti gynėjai, perimetro puslankiu sustatę savo sunkiausius ginklus, tikėjosi blogiausio.
Galima tik spėlioti, tačiau dalis gynėjų, matyt, iš naujo įtikėjo į Dievą, kada paskutiniu momentu priešakinis „Erelių“ batalionas, pasirodęs kartu su 4-iais „Hellcatais“ atmušė vokiečių ataką, sunaikindamas kelias dešimtis vienetų vokiečių šarvuotos technikos.
Gruodžio 19-ąją vokiečiai atakavo dar kartą, amerikiečių tankai puolė į kontrataką ir sulaikė priešą miesto prieigose. Tos pačios dienos vakarą į pagalbą gynėjams atvyko „Klykiantys ereliai“, tačiau iš kitos pusės – vokiečių Panzer-Lehr-Division.
Keletas žodžių apie ją. Elitinė šarvuotoji divizija sudaryta iš Vokietijoje dislokuotų mokomųjų, treniruočių padalinių karių, suformuota 1943-aisiais vieninteliu tikslu – duoti tinkamą atkirtį Normandijoje išsilaipinusioms Sąjungininkų pajėgoms. Manoma, kad tai buvo bene vienintelis mechanizuotas padalinys pilnai aprūpintas tankais ir pusiau vikšrinėmis transporto priemonėmis saviems pėstininkams gabenti.
Amerikiečių desantas ir vokiečių šarvuotasis elitas susikibo ne juokais.
Gruodžio 22 dieną Bastonę žiedu apsupo vokiečių pajėgos. A. Hitleris miestą įsakė užimti bet kokia kaina.
Į apsuptą Bastonę atvyko Lehr Divizijos karininkai – leitenantas bei majoras, kurie įteikė ultimatumą:
„Apsuptojo Bastonės miesto JAV pajėgų Vadui.
Fortūna kare permaininga. Šiuo metu, amerikiečių pajėgos esančios Bastonėje yra apsuptos stiprių Vokietijos šarvuotojų padalinių. Dar daugiau Vokietijos šarvuotojų kariuomenės vienetų juda... kryptimi.
Yra vienintelis būdas išsaugoti apsuptas JAV pajėgas nuo visiško sunaikinimo: garbingas apsuptojo miesto atidavimas. Nuo šio rašto įteikimo jums suteikiamos dvi valandos minėtam veiksmui atlikti.
Jeigu pasiūlymą atmesite, Vokietijos artilerijos vienetai ir šeši šarvuoti batalionai yra pasirengę visiškai sunaikinti šalia ir pačioje Bastonėje esančias JAV pajėgas. Atitinkamas įsakymas bus duotas nedelsiant, pasibaigus dviejų valandų terminui. Visos galimos civilių aukos nedera su deklaruojamu Amerikos humanitariniu rūpesčiu.
Vokietijos pajėgų Vadas“
Amerikiečių generolo Anthony Clement McAuliffe, vadovaujančio apsuptai Bastonės įgulai, atsakymas tapo legenda:
„Vokietijos pajėgų Vadui
Durniai! („Nuts!“)
JAV pajėgų Vadas“
Kai vokiečiai paprašė paaiškinti, ką gi toks atsakymas reiškia karine kalba, JAV štabo karininkas atsakė: „Jums tiesiog sako, kad eitumėte velniop“.
O viena iš legendų teigia, kad generolas A.C. McAuliffe taip tikėjo savo desantininkais, kad iš pradžių, pasirodžius vokiečiams su siūlymu pasiduoti, pagalvojo, kad Vokietijos pajėgos nori pasiduoti jam.
Išaušus Šv. Kalėdų rytui vokiečiai pradėjo puolimą. Artilerija naikino taikinius priemiesčiuose ir pačiame mieste, o nacių kariai baltais maskuojančiais chalatais bangomis kilo į ataką. Pėstininkai dengė tankus, kurie savo ugnimi triuškino pėstininkų ugnies taškus.
Vokiečius pasitiko šautuvų, kulkosvaidžių, prieštankinių ginklų salvės. Nors, tarkime, artilerijos baterijose buvo likusi itin ribota šaudmenų atsarga (10 sviedinių vienam pabūklui per dieną), tačiau generalinio puolimo dieną oras pasitaisė, tirštą rūką pakeitė pragiedruliai ir JAV aviacija galėjo tiksliai į reikiamas pozicijas numesti taip reikiamų atsargų.
Visos atakos, viena po kitos, dužo į sušalusių (daugelis karių stipriai nušalo galūnes, todėl vėliau prireikė chirurginio įsikišimo) ir išvargusių „Klykiančių erelių“ gretas.
Vėlesni karo istorikų tyrimai atskleidė keletą faktų, kurių nebuvimas galėjo baigtis fatališkai amerikiečiams. Lengvieji tankai „Hellcatai“–greičiausia šarvuota, pabūklu ginkluota judanti priemonė JAV kariuomenėje, tiesiog idealiai atliko sau keliamas užduotis. Sunkesni „Šermanai“ tiesiog nebūtų spėję į pagalbą.
Vokiečiai pasirinko netinkamą taktiką puolimui, kada koncentravo puolimą vienoje vietoje, po truputį „badydami“ perimetrą šonuose, bandydami apčiuopti silpnas amerikiečių vietas. Pastarieji gi, pasinaudodami savo mobilumu, gynybą operatyviai koncentruodavo būtent ten kur reikia. Pabandžius vokiečiams atakuoti vienu metu keliomis kryptimis, gynyba, galimai būtų neišlaikius.
Jau gruodžio 26-ąją 3-ji JAV armija vadovaujama Generolo G. S. Pattono pramušė koridorių į apsiaustą miestą. Naujai atvykusios SS Divizijos bandė iš naujo uždaryti atsiradusią „skylę“, tačiau iniciatyva buvo prarasta ir sausio mėnesį vokiečių vadovybė nurodė pradėti organizuotą atsitraukimą.
Paskutinė vokiečių ofenzyva Vakarų fronte nepavyko.
