Iki pat I-ojo pasaulinio karo žmonija nematė tokio masto konflikto, kuriame milijoninės armijos žudytų viena kitą ir civilius, pasitelkdamos automatinius ginklus, sunkiąją techniką, chemines medžiagas. To pasekmės – keliolika milijonų žuvusių, kelios dešimtys milijonų suluošintų ir stipriai daugiau sudarkytų žmonių likimų. Iš politinio pasaulio žemėlapio išnyko imperijos, kūrėsi naujos valstybės – Žemės – gyventojai, kaip tada atrodė, turėjo pradėti naują, taikingesnę erą.
Žinia, žmonės nėra vieninteliai gyvi padarai pasaulyje, todėl karas neišvengiamai paveikė ir fauną. Nuniokoti gamtos plotai, sumažėję medžioklių arealai ir aplink vykstantys karo veiksmai privertė vilkus iš dalies keisti savo įpročius.
1917 metais, JAV, Teksaso valstijoje, leistas dienraštis „El Paso Herald“ rašė:
„Vilkai dabar labai alkani, jų gaujos siaubia kaimus, pjauna karves, avis ir veršelius. Žinomi du atvejai, kuomet vilkai užpuolė vaikus.“
Kiek pabangavusi fronto linija nusistovėjo – Lietuva buvo okupuota Vokietijos, kurios karinių pajėgų Lietuvoje pagrindą sudarė 10-ji Vokietijos armija. Buvo įvestos maisto produktų rekvizicijos, tuo tarpu arkliai, karvės, kiti naminiai gyvuliai buvo surašyti ir prireikus administracijos potvarkiais atimami. Negandą pagilino ir siautėjantys alkani vilkai.
Jau 1916–1917 metų žiemos laikotarpiu pasipylė pranešimai iš Vilniaus, Kauno, Minsko regionų apie tai, kad vilkų gaujos puola mažesnes Rusijos ir Vokietijos karių grupes. Badas, maisto poreikis slopino savisaugos jausmą.
Nežinia, norėdamas pritraukti skaitytojus ar savotiškai dokumentuodamas įvykusį faktą, laikraštis „Oklahoma City Times“ rašė:
„Vienose iš kautynių Rusijos ir Vokietijos kariai pastebėjo, kad mūšio lauke pasirodė vilkų gauja, kuri puolė ir ėmė draskyti sužeistus karius. Tarp kariaujančių pusių įsivyravo momentinė taika, kuomet kovos draugai puolė gelbėti sužeistų saviškių. Pavyko užmušti apie 50 vilkų, likę išsilakstė.“
Išlikę pasakojimai, kad kariai bandė vilkus nuodyti, atakavo juos šautuvais, kulkosvaidžiais ar net rankinėm granatom. Pagal nerašytą Vokietijos ir Rusijos kariuomenių snaiperių susitarimą, pradėjus medžioti vilkus nustojama „medžioti“ vieni kitus.
1917-ais „New York Times“ paskelbė:
„Dviejų kariaujančių pusių vadai paskelbė paliaubas ir ėmėsi kartu medžioti vilkus. Sumedžioti keli šimtai vilkų, po ko jų užpuolimų skaičius ženkliai sumažėjo.“
Išnykus grėsmei abiejų pusių kariai grįždavo į apkasus ir tęsė kovas, kuriose būdavo pamiršti visi ligtoliniai taikos susitarimai.
Medicinos sesuo Natalija Linka rašė savo memuaruose:
„1918 metų sausio 4-osios naktį mūsų 10-ies žmonių ekipažas judėjome Hasankale (Turkija) įtvirtinimų apylinkėse kuomet naktį perskrodė širdį stingdantis vilkų kauksmas. Pažvelgę pro sunkvežimio tento kraštą pamatėme, kaip vilkų gauja, išsirikiavusi vora vienas paskui kitą, neskubėdami eina pro mūsų transporto priemonę, kartais sustodami ir uosdami orą. Tąkart mūsų nepuolė. Kaip paaiškino vairuotojas, gali būti, kad kiek anksčiau vilkai rado pakelėje nuo sužeidimų mirusių karių, todėl nebuvo labai alkani. Tai mus ir išgelbėjo.“
Vilkų užpuolimo faktų vis dar pasitaiko. 1989–2000 metais Lietuvoje dokumentuoti 22 vilkų agresijos prieš žmones faktai, aplinkinėse šalyse tai taip pat fiksuota. Teigiama, kad vilkai mokosi ir savo įpročius formuoja per tris palikuonių kartas.
Nekontroliuojamas vilkų populiacijos augimas, ženklus maisto aplinkoje sumažėjimas, karai, badas ir kitos ekstremalios aplinkybės skatina šiuos keturkojus plėšrūnus atkreipti dėmesį į žmones, kaip į mitybos grandinės dalį. Nenuostabu, nes patys dvikojai dažnai sugalvoja išmanių būdų vienas kitam atimti gyvybę, darydami tai toli gražu ne bado skatinami.
