1798 m. Prancūzijos vicekonsulas Atėnuose, stovėdamas priešais Partenoną, pareiškė: „Viskas buvo nudažyta.“
Atsimenu, kaip mokykloje prabėgomis mokėmės apie dorėnines ir korintines kolonas, senovės graikų architektūros simbolį, tačiau niekas neužsiminė, kad šios kolonos buvo dažomos net keliomis spalvomis. Taip pat ir marmurinės skulptūros, pavyzdžiui, žymusis „Disko metikas“ stojiškai stovėjo baltut baltutėlis istorijos vadovėlių puslapiuose, tačiau niekur neminėta, kad senovės graikai skulptūras dažė įvairiausiomis spalvomis. Studijuojant universitete, apie spalvas mums irgi niekas nekalbėjo ar apie tai, kad jos gali reikšti šiek tiek daugiau nei vien tik dekoracinį elementą. Gal kažką ir praleidau pro ausis, bet apie senovės graikų polichromiją teko išmokti svetur. Prancūzų istorikas Philippe Jockey knygoje „Le mythe de la Grèce blanche. Histoire d’un rêve occidental“ (2015) pasakoja, kaip europiečiai sukūrė mitą apie senovės graikų meną. XIX a. menininkai, mąstytojai ir politikai rėmėsi antikinio grožio idealais, šie netgi pasitelkti rasinei teorijai paremti. Nenorėta pripažinti, kad senovės graikai marmurą margino įvairiausiomis spalvomis, todėl modernioje vaizduotėje baltas marmuras tapo antikos simboliu. Spalva reiškė „kitą“, tą, kuris nepriklausė vakarietiškam pasauliui. Sutikti su tuo, kad senovės graikai naudojo polichromiją, reiškė pripažinti, kad graikai, modernios Europos protėviai, nebuvo tokie idealūs, kaip manyta.
Europa antikinę polichromiją atrado neoklasicizmo laikotarpiu (XVIII a. vid.–XIX a. pr.), kai senovės graikų menas laikytas sektinu pavyzdžiu. Tarp mokslininkų vykusios diskusijos parodo, kad neoklasicizmo kanonai vertė įsivaizduoti senovės Graikiją pagal moderniojo laikotarpio suvokimą, kuris, galima sakyti, iš naujo išrado senovės Graikiją. Archeologiniai radiniai grasino pakeisti šią tobulą viziją – atskleisdami polichromiją sunaikinti idealų grožį.
XVIII a. atradus Vezuvijaus palaidotus antikinius Pompėjų ir Herkulanėjo miestus, susidomėjimas antikine kultūra pasklido ne tik po visą Europą, bet ir už Atlanto. Šiuo laikotarpiu žinios apie senovės graikų meną rėmėsi rašytiniais šaltiniais – Plinijumi Vyresniuoju (I a.) ar Pausaniju (II a.), kurie labai mažai kalbėjo ar iš viso nekalbėjo apie polichromiją. Prūsijos karalystėje gimęs meno istorikas Johannas Joachimas Winckelmannas knygoje „Senovės meno istorija“ (1764) sukūrė idealaus graikų meno koncepciją, naudodamas paprastą metodą – vizualų skulptūrų tyrinėjimą. J. J. Winckelmannui neteko keliauti po Graikiją ir savomis akimis pamatyti polichromijos pėdsakų, jis tyrinėjo romėniškas kopijas, kurios keliavo iš vienos kolekcijos į kitą, todėl jų spalvos nuo laiko ir šviesos buvo visiškai išblukusios. Dalis šių skulptūrų buvo kopijos, išlietos iš gipso, todėl plačiai paplitusios antikinėse kolekcijose ir meno mokyklose.
XIX a. gimusi modernioji archeologija aukštyn kojomis apvertė tuometines žinias apie senovės graikų meną. Archeologai ir keliautojai, apžiūrinėdami griuvėsius Graikijoje, aptiko polichromijos liekanų. Būsimasis Bavarijos karalius Liudvikas I, susidomėjęs naujais atradimais, 1816 m. surengė rekonstruotų skulptūrų iš Aiginos salos Atėnės šventyklos parodą. Skulptūrų kopijos buvo išlietos iš gipso ir nudažytos, remiantis polichromijos liekanomis. Ironiška tai, kad restauratorius buvo neoklasicizmo krypties skulptorius danas Bertelis Thorvaldsenas, savo darbuose vaizdavęs klasikinės baltos antikos grožį.
Atradus polichromijos pėdsakų ant senovės graikų meno dirbinių ir architektūros paminklų, prasidėjo aršios diskusijos tarp XIX a. mokslininkų, kuriems buvo sunku pripažinti polichromijos egzistavimą. Vokiečių kilmės prancūzų architektas Jacques Ignace Hittorffas pradėjo kontroversiškai vertintą tyrimą graikų šventyklų polichromijos tema. 1824 m. jis pristatė archeologinių tyrimų, atliktų Sicilijoje, buvusiose senovės graikų kolonijose Agridžente ir Selinuntėje, rezultatus, kalbėdamas apie praktiką, būdingą visam antikiniam laikotarpiui, – skulptūrų ir pastatų dažymą. Vienas aršiausių priešininkų buvo archeologas ir Prancūzijos dailės akademijos nuolatinis sekretorius Désiré Raoulis-Rochette’as, polichromijos pėdsakus antikiniuose dirbiniuose jis priskyrė viduramžių barbarizmui.
Ilgai priešintis ir ignoruoti tiesiog nebuvo įmanoma, nes įrodymai buvo akivaizdūs ir iškalbingi. Neoklasikinio meno atstovai bandė ir toliau abejoti polichromijos svarba, teigdami, kad tik kai kurios skulptūrų dalys buvo dažomos, pavyzdžiui, plaukai ir skraistės, o kūnas buvo paliekamas baltas. Archeologas ir meno istorikas Maxime Collignonas teigė, kad spalvos naudotos tik archajiniu laikotarpiu, o klasikiniu žymiojo skulptoriaus Feidijo laikotarpiu polichromijos buvo atsisakyta. Dauguma pritarė M. Collignonui, sutikdami su daliniu polichromijos egzistavimu graikų mene. Tokiam spalvų margumynui paaiškinti buvo pasitelkta vaizduotė, kai kurių mokslininkų nuomone, polichromija buvo reikalinga apsisaugoti nuo Viduržemio saulės akinamo spindesio, kuris vertė baltą marmuro akmenį taip ryškiai žibėti, kad spalvos buvo reikalingos tam spindesiui sumažinti. Bijota sunaikinti idealaus klasikinio graikų meno principą pripažįstant paprastą faktą: graikams buvo tiesiog gražu tokia polichromija.
Baltos senovės Graikijos mito kūrimą paskatino politinė situacija tuometinėje Graikijoje, kuri bandė išsilaisvinti iš Osmanų imperijos gniaužtų. Revoliucijos metu (1821–1832) baltos Graikijos idealas tapo viena iš revoliucionierių ideologijos krypčių: gimstanti nepriklausoma šalis ieškojo savo šaknų antikinėje praeityje. Šalies „vakarietinimas“ buvo paremtas baltos Graikijos tiesiogine ir perkeltine prasme kūrimu, plėtotu ne tik pačių graikų, bet ir Vakarų Europos šalių.
Graikų tikslas buvo paversti savo sostinę Atėnus tobulu baltu miestu, tačiau iš pradžių jį reikėjo tikrąja šio žodžio prasme išbalinti. Paskelbus nepriklausomybę, mieste buvo valomi antikiniai paminklai, vieni pastatai griaunami, kiti statomi, o statybomis rūpinosi Vokietijos imperija. Naujų statinių, viešosios bibliotekos ar nacionalinio muziejaus architektūra atspindėjo klasikinės architektūros kanonus. „Balinimas“ pasireiškė ir etniniu aspektu. XIX a. pr. keliautojai stebėjosi Atėnų gyventojais metisais, kaip pavyzdį galime paminėti prancūzų rašytoją ir politiką François-René de Chateaubriand’ą, kuris knygoje „Kelionė į Graikiją“ (1811) rašė: „Minervos mieste nebegyvena jo paties tauta.“ Musulmonai, šimtmečius pragyvenę kartu su graikais, buvo vejami iš Atėnų ir iš visos šalies teritorijos į Osmanų imperiją. Akropolis tapo nepriklausomos Graikijos atgimimo simboliu, prie to norėjo prisidėti ir kitos tautos – vokiečiai, prancūzai, anglai skubėjo padėti graikams atrasti jų europietiškas šaknis, paremdami ir etninį valymą šalyje. Egzistavęs spalvų chaosas buvo supriešinamas su racionaliu antikos baltumu. To meto graikų eruditai sukūrė „tyrą“ kalbą, iš žodyno išmesdami osmanų ar venecijietiškos kilmės žodžius. 1911 m. šis kalbos katarsis įrašytas į šalies Konstituciją: graikų tikslas buvo kalbėti taip, kaip kalbėta „Periklio amžiuje“.
Klasikinės Graikijos meno kanonai buvo naudojami rasinei teorijai pagrįsti, vienas iš jos pradininkų Arthuras de Gobineau veikale „Apie žmonių rasių nelygybę“ rašė, kad žmogaus idealas atspindėtas baltame marmure, kuris sutampa su senovės graikų klasikine skulptūra. A. de Gobineau teigė, kad spalvinis margumas yra išsigimusių tautų požymis, ir kaip pavyzdį pateikė senovės graikų civilizaciją, kuri degeneruoja, kontaktuodama su kitomis tautomis, ypač po Aleksandro Didžiojo užkariavimų. XIX a. įsivyravo vakarietiška balta, kuri kontrastuoja su barbariškomis spalvomis, charakterizuojančiomis kitas tautas, senovės graikų vadintas barbarais. Šį kontrastą tarp klasikinio ir barbarų pasaulio galime rasti Gustave Flauberto romane „Salambo“ (1862), kuriame spalvinga rytietiška kultūra priešinama klasikinei baltai. Beje, pats G. Flaubertas teigė, kad rašė archeologinį romaną, remdamasis turimais šaltiniais ir kelionių po Afriką metu atliktais stebėjimais. Romanas kurį laiką iki archeologinių tyrimų Kartaginos mieste netgi buvo naudojamas kaip šaltinis.
XX a. baltos Graikijos mitas pasiekė kulminaciją, jis pasitelktas totalitarinių režimų ideologijoms kurti. Fašistinėje Italijoje Mussolini įsakė skulptoriams pagaminti šešiasdešimt sportininkų skulptūrų, vaizduojančių visas sporto šakas. Senovės graikų pavyzdžiu pagamintos iš Kararos marmuro, naudoto senovės romėnų, o vėliau, Renesanso laikotarpiu, Mikelandželo, skulptūros vaizdavo idealaus kūno koncepciją. Daugiau nei penkių metrų skulptūros 1932 m. buvo pastatytos marmuro stadione, Stadio dei Marmi, skirtame jaunuolių kasdienėms treniruotėms.
Ryšys tarp antikos ir totalitarinių režimų buvo daug tvirtesnis, jis neapsiribojo vien marmuro skulptūromis, apie jį būtų galima prirašyti dar ne vieną puslapį. Mūsų tikslas buvo parodyti, kaip moderniuoju laikotarpiu įsitvirtino baltos senovės Graikijos mitas. Polichromija buvo nustumta į šalį, bandant paneigti akivaizdžius jos pėdsakus. Buvo daug paprasčiau įsivaizduoti senovės Graikiją idealiai baltą pagal moderniojo pasaulio grožio suvokimą. Po Antrojo pasaulinio karo ši iliuzija pamažu sklaidėsi, tačiau didžioji dalis turistų dar ir šiandien tiki baltos Graikijos mitu.
