Medalio priekinė pusė (aversas), tai purpuriniame fone pavaizduotas Džordžas Vašingtonas generolo munduru, kitoje pusėje (reversas) užrašas – „Už karinius nuopelnus“.
Apdovanojimas istoriškai atsekamas nuo Nepriklausomybės karo 18-amžiuje laikų, kuomet šią pasižymėjimo priemonę galėjo gauti tik aukščiausio rango kariškiai, tačiau kare, kurio viena deklaracijų ir ideologinių pamatų buvo lygiava ir asmeninių nuopelnų įvertinimas, sąvoką „karys, tai ne generolas“ stengtasi panaikinti. Bent jau formalaus paskatinimo lygmenyje.
1782 m. būsimasis JAV Prezidentas Dž. Vašingtonas įsteigia garsųjį purpurinės širdies formos karinį apdovanojimą. Visgi kovoms pasibaigus, „Purpurinės širdies“ apdovanojimui kilo grėsmė būti užmirštam, nes iki Pirmojo Pasaulinio karo sunkiai aptiksime apdovanotuosius šiuo pasižymėjimo ženklu. Atvejų buvo, tačiau vienetinių ir dokumentiškai ne visuomet patvirtintų. O ir pačių apdovanotųjų I-jame Pasauliniame Kare likimas dažnai negailėjo. Karinės pensijos ir kitos lengvatos JAV buvo patvirtintos tik 1932 metais, kaip tik 200-jų Džordžo Vašingtono gimimo metinių proga. Tuomet ir „Purpurinės širdies“ apdovanojimo teikimai įgavo „antrąjį kvėpavimą“. Tiesa, apdovanojimų teikimo reglamentai dažnai keitėsi – nuo tik kariškiams skirto iki civilines struktūras apimančio pasižymėjimo ženklo.
Medaliu buvo apdovanoti dalis Perl Harboro gaisrus gesinusių ugniagesių, o vienintelis JAV Prezidentas turintis šio tipo medalį buvo J. F. Kenedis gavęs jį už savo herojišką veiklą būnant torpedinio katerio vadu. Tačiau tai, jau kita istorija, kurią būtinai jums papasakosiu ateityje.
Tikslus įteiktų „Purpurinių širdžių“ skaičius nėra žinomas, apytiksliais vertinimais, nuo 1782 metų iki mūsų dienų jis galėtų siekti apie 1,9 milijono atvejų. Milijonas iš to skaičiaus – II–ojo Pasaulinio Karo metu įteikti apdovanojimai.
Tačiau jeigu minėto karo metu buvo aiškus priešas, paskutiniaisiais dešimtmečiais, kovos su terorizmu, hibridinių karų kontekste, kombatanto, karo veiksmų sąvoka tarsi išskydo. Liekamieji reiškiniai, tokie kaip PTSS (Potrauminio Streso Sindromas) senai pripažinti pavojų kario gyvybei keliančia trauma, tačiau į sužeidimų sąrašą pretendentams į „Purpurinę širdį“ – nepatenka. Motyvuojama tuo, kad šią ligą galima išgydyti, ko, deja, nepadarysi netekus galūnės. Juolab, PTSS ne visad gali būti tiesioginio priešo poveikio pasekmė. Ginčai JAV dėl to vyksta iki šių dienų.
Ruošiantis operacijai „Downfall“, galimam sąjungininkų išsilaipinimui centrinės Japonijos salose, planuotojai hipotetinius nuostolius įvertino tarp 400 000 ir 4 milijonų žmonių, todėl „Purpurinių širdžių“ buvo užsakyta net pusė milijono vienetų. Operaciją atšaukus, pagaminti medaliai buvo naudojami iki pat praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio.
Prieš teikimą kiekvienas medalis atnaujinamas (arba gaminamas) rankiniu būdu. Šio apdovanojimo gavėjui priklauso medicininis draudimas, įvairiapusė veteranų bendruomenių parama, nuolaidos medicinos priemonėms ir net įvairių parduotuvių prekėms, taip pat ir maisto produktams. Apdovanotajam lengviau įsidarbinti į valstybės tarnybą bei stojant mokintis į koledžą.
Esant tokiai situacijai ir tam tikrais istorijos laikotarpiais nebuvus patikimos registracijos, apdovanotųjų artimieji teisminiu keliu bando apginti teises į giminaičių „Purpurinę širdį“.
Žymiausi lietuviai ar lietuvių kilmės asmenys gavę „Purpurines širdis“ – lakūnas Steponas Darius (už kovas I-jame Pasauliniame Kare) ir aktorius Karolis Bučinskis (Charles Bronson, už kovas II-jame Pasauliniame Kare).
„Purpurinės širdies“ Diena švenčiama rugpjūčio 7 dieną. Šventė skiriama atminti tuos moteris ir vyrus, kurie praliejo savo kraują gindami Tėvynę ir visiems primena – laisvės kaina kartais gali būti labai didelė. Vertinkime tai.
