Nors vokiečių U tipo povandeniniai laivai buvo šiuolaikiški ir galingi ginklai, tačiau be atitinkamų komandų profesionalumo, atsidavimo savo darbui, kažkuria prasme – fanatizmo, jie būtų nieko verti. Teigiama, kad finalinėmis kautynių dėl Berlyno dienomis A. Hitleris nepasitikėjo net SS daliniais, todėl ruošiant planus Reicho vadovo evakuacijai, kaip apsauga ir lydintis personalas buvo pasirenkami... povandenininkai.
Savo ruožtu, nacių Vokietija dėjo visas pastangas, kad juos išsaugotų kaip galima ilgiau.
1941 kovo 17-juoda diena nacių povandenininkų elitui. Didžiosios Britanijos konvojaus eskorto pajėgos nuskandino žymaus nacių kapitono Joachim Schepke povandeninę valtį ir paėmė į nelaisvę Otto Kretschmerį, legendinį U-99 valties kapitoną-asą, variusį siaubą visiems sąjungininkų prekybinių ir kovos laivynų vadams Atlante.
Nedidelei daliai paimtų į nelaisvę nacių povandeninio pasaulio asų karas turėjo baigtis belaisvių stovyklose, tačiau net ir sąjungininkai suprato, kad šiuos profesionalus reikia vežti kuo toliau nuo galimybės grįžti į gimtąją Vokietiją, kol karo veiksmai nesibaigė.
Dalis vertingų belaisvių buvo nugabenti į Kanados Ontarijo provincijoje esančią Bowmanville belaisvių stovyklą – buvusį berniukų internatą, patobulinus, apjuostą spygliuotomis vielomis, devyniais sargybinių bokšteliais ir nuosavu apsaugos daliniu. Tačiau nacių rankos „buvo ilgos“. Jau 1942 metais buvo parengta vykdymui operacija „Kiebitz“, kurioje planuotojai iš Kriegsmarine (nacių jūrų laivynas) numatė 1943-iųjų rugsėjį išlaisvinti iš kanadiečių karo belaisvių stovyklos 4-is povandenininkus–asus ir grąžinti juos į Vokietiją.
Pasinaudojant Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus organizacijos paštu belaisviams buvo nusiųstos žinutės su instrukcijomis, tačiau jas slapta perėmė Kanados žvalgybos institucijos. Buvo pradėta ruošti kontroperacija pavadinimu „Pointe Maisonnette“. Kai viena pusė pradėjo kasti tunelius ir ruoštis pabėgimui, kita – viską slapta sekė ir tikėjosi sumedžioti dar stambesnį grobį.
Rimti sumanymai ne visad baigiasi itin rimtai ar tuo labiau – sėkmingai. Vokiečių karininkai viename iš kasamų tunelių įrengė net savotišką geležinkelio sistemą, kad būtų patogiau išgabenti iškastą gruntą, kurio dalis buvo išpilama vieno iš barakų palėpėje. Deja, vieną dieną perdanga neatlaikė svorio ir incidentas baigė katės ir pelės žaidimą.
Pagal vokiškąjį operacinį planą pabėgę kaliniai turėjo nusigauti daugiau kaip 1400 kilometrų iki sutartos pakrantės vietos, kur jų lauktų slapta atplaukęs nacių povandeninis laivas pargabensiantis bėglius į Vokietiją. III-jo Reicho propagandai tai būtų didžiulė pergalė.
Pagal kanadietišką kontroperacijos versiją tik pabėgusius vokiečius reikėjo sugauti, blokuoti jūros rajoną ir Kanados vandenyse sumedžioti paslaptingąjį U-bootą. Sąjungininkų propagandai taip pat būtų kuo pasidžiaugti.
Sutartoje vietoje, 1943 metų rugsėjo 26 dieną kanadiečiai pradėjo siųsti sutartus šviesos signalus į jūrą, kurie reiškė „mes vietoje, paimkite mus“.
Prieš tai, kyšulyje esančiame nuošaliame švyturyje buvo sumontuotas radaras turėjęs aptikti vokiečių submariną, o aplinkinėse įlankose budėjo suformuota atskira operacinė laivų grupė skirta vienišo vokiečių laivo medžioklei.
U-536 povandeninio laivo kapitonui aplinka pasirodė įtartina ir jis neskubėjo plaukti visai arti kranto, juolab, kad laive esantys akustiniai pelengatoriai išgirdo daugybės laivų sraigtų keliamą triukšmą.
Medžioklė tęsėsi kelias paras, bet vokiečiams pavyko išvengti tiek aptikimo, tiek giluminių bombų smūgių, kurių jiems negailėjo Kanados laivynas.
Likimo ironija, bet jau sekantį mėnesį, netoli Azorų salyno minėtą povandeninį laivą nuskandino vienas britų ir du kanadiečių laivai. Žuvo visi 38-ni įgulos nariai.
Pasibaigus karui, po kurio laiko, vokiečiai povandenininkai grįžo į Vokietiją, belaisvių stovykla buvo apleista ir užmiršta, o Kanada, Vokietija ir Didžioji Britanija yra sąjungininkės NATO aljanse.
