Dar 1920 metais, psichologas J. Piaget, veikla užsiimdamas Paryžiuje, pastebėjo tam tikrą vaikams būdingą savybę, pasireiškusią taikant intelekto raidą tikrinančius testus. Mokslininką ypač sudomino neteisingi vaikų atsakymai, kurie dažnai nebuvo atsitiktiniai, o pasikartojantys. Ilgainiui tai leido psichologui daryti išvadą, kad vaiko psichika nėra tik mažiau pažengusi suaugusiojo asmens kopija. J. Piaget manymu, vaikai pereina keturias, savitas raidos stadijas, kurios apjungia gebėjimų vystymąsi nuo refleksinių veiksmų iki sisteminio mąstymo.
Vaikai, kaip ir suaugusieji mokosi tokiu pačiu principu: Piaget pavadino šį mokymąsi schemų formavimu. Pažindami pasaulį ir viską, kas jame vyksta, žmonės kuria šias schemas savo patirčių pagrindu. Taigi pažinimas, anot mokslininko, yra pagrindinė varomoji jėga, kurios dėka žmogus ne tik gali įvardyti skirtumus tarp šuns ir katės, bet ir suvokti skirtumus tarp daug sudėtingesnių, neapčiuopiamų struktūrų, tokių kaip emocijos – pyktis arba meilė.
Tačiau J. Piaget gerokai nuvertino šio amžiaus tarpsnio vaikų gebėjimus. Vėlesni tyrimai parodė, kad net penkių mėnesių kūdikis gali reaguoti į skaičiaus pokyčius: mažyliai nustebdavo, kai žaisliukas, paprastai pašokantis tris kartus, pašokdavo tik du kartus. Taip pat 2006 metais publikuotu eksperimentu buvo nustatyta, kad šešių mėnesių mažyliai reaguoja į matematinius neatitikimus: vaikams buvo rodomos vaidinimas su dvejomis lėlėmis. Spektakliui artėjant į pabaigą, viena lėlė paimama, tuomet kūdikiams trumpam uždengtos akys. Jeigu atidengus akis, mažyliai vėl pamatydavo dvi lėles, jie sutrikdavo ir į jas žiūrėdavo ilgiau, nei tada, kai atidengus akis buvo rodoma tik viena lėlė. Taip pat anksti mažyliams ima vystytis emocinis intelektas, kūdikiai, kurių amžius siekia vos penkis mėnesius, ima reaguoti į balso tembro pokyčius. O jau devynerių mėnesių skiria agresyvų šuns lojimą nuo draugiško kiauksėjimo (tyrimai, publikuoti 2009 m. „Live Science“ portale).
Toliau J. Piaget išskiria antrąją, priešoperacinę raidos stadiją. Šios stadijos tarpsnyje ( amžius 2–7m.) vaikams tampa būdingas simbolinis mąstymas: žaisdami vaikai pritaiko daiktams simbolines reikšmes, pavyzdžiui įsivaizduoja, kad šluota yra arklys, kuriuo galima joti. Ikimokyklinio amžiaus vaikai dažnai gali pasirodyti egocentriški, taip yra todėl, kad jie dar nesugeba suvokti pasaulio iš kito asmens perspektyvos. Tai svarbu suprasti suaugusiesiems, kurie į auklėjimo praktiką yra linkę įtraukti vaiko barimą. Ikimokyklinio amžiau vaikas, baramas jaučia baimę, tačiau jis dar nėra pajėgus suprasti kito asmens požiūrį. Dėl šios priežastis barimas yra neefektyvi auklėjimo priemonė, vaiko nieko neišmokanti, išskyrus baime grįsto elgesio modelio, vėliau galinčio sukelti komunikavimo sunkumų. Svarbu suprasti, kad vaikai nėra maži suaugusieji, galintys sąmoningai kontroliuoti savo elgesį, mūsų požiūriu netinkami vaiko veiksmai, nėra piktavališki.
Kito asmens suvokimas nėra staigus nušvitimas, tai mokymosi procesas, prasidedantis dar ikimokykliniame amžiuje ir besitęsiantis iki pat paauglystės, net suaugusiesiems kartais yra sunku pripažinti kito asmens nuomonę ar požiūrį, prieštaraujantį asmeniniams įsitikinimams. Ikimokykliniame amžiuje, mokydamiesi vaikai ima suprasti kito asmens emocijas, jų priežastingumą. Formuojasi skirtingų emocijų suvokimas: štai 4–5 metų vaikai ima sieti mintis su emocijomis, pavyzdžiui linksmi įvykiai siejami su linksma nuotaika, analogiškai yra ir su liūdesiu.
Bręstantiems vaikams, pasiekusiems septynerių metų amžių, didelę reikšmę turi kalbos išmokimas, nes šiame amžiuje vaikai mintis ir jausmus ima reikšti kalbine forma. Kalba tampa įrankiu sprendžiant problemas, kontroliuojant savo elgesį. Kalbos suvokimo pagrindą vaikui deda tėvai, pedagogai, kalbinis vaiko intelektas glaudžiai siejasi su loginio mąstymo bei emocinio intelekto raiška. Šeimoje praktikuojant dvikalbystę, yra būtina padėti vaikui atskirti kalbas tam, kad veliau jos nesukeltų sumaišties, vaikui stengiantis reikštis kalbiniu būdu. Dvikalbėse šeimose gyvenantys vaikai paprastai ima kalbėti kiek vėliau, taip pat jie gali formuoti sakinius, kuriuose susimaišo kelių kalbų fragmentai. Tiesa, jog jauname amžiuje vaikai yra labai imlūs kalboms, tai išnaudoti tikslinga, tačiau mokant vaiką užsienio kalbos, reikia turėti tam tikrą planą.
Trečioji J. Piaget aprašoma raidos stadija pasireiškia kartu su antrąja, būdingas šios stadijos pradžios amžius – 6–7 metai. Šiuo laikotarpiu aktyviau ima plėtotis pažinimo gebėjimai, tai loginio mąstymo šuolio tarpsnis. Vaikai pradeda gebėti mintyse atlikti nesudėtingus matematinius veiksmus. Trečiąją stadiją seka ir ketvirtoji, pasireiškianti apytiksliai nuo septynerių metų amžiaus. Psichologas ją pavadino formalių operacijų stadija: vaikai geba abstrakčiai įsivaizduoti problemą ir mintyse ją spręsti. Paauglystėje ir toliau formuojasi loginio mąstymo gebėjimai, paaugliai gali argumentuoti savo mintis, vystyti kritinį mąstymą. Šie įgūdžiai žmogų lydi per visą jo gyvenimą, kurio metu jie yra tobulinami, mokomasi naujų schemų, tačiau vaikystėje įgyjamas pagrindas yra nepamainoma patirtis, veikianti tarsi savotiška programa, nulemianti daugybę asmeninių veiksnių bei savybių, kritiškai svarbių tolimesniam žmogaus gyvenimui.
