Šunims rodant tikro dydžio šeimininko vaizdo įrašą (skaitmeninį), jie visi daugiau ar mažiau neklausė, manydami, kad yra vieni namuose, niekieno neprižiūrimi. Šunys galėjo pasinaudoti šeimininko įraše duodamomis užuominomis, padedančiomis rasti maistą, bet jie nepasinaudojo daugeliu žodinių komandų. Šunys pareigingi, bet ne tokie pareigingi, kai šeimininkas rodomas vaizdo įraše. Nesitikėkite, kad šuo mažiau staugs likęs vienas namuose, jei raminsite jį per telefono atsakiklį, bet galite pabandyti pasakyti jam, kur rasti paliktą skanėstą.
Alexandra Horowitz knygoje „Ką šunys galvoja? Knyga apie tai, ką šunys mato, uodžia, žino ir supranta“ teigia, jog vieno bandymo metu šuniui buvo liepta gulti (jis taip pareigingai ir padarė). Buvo stebimas jo elgesys atliekant tris užduotis. Pirmuoju atveju šeimininkas stovėjo ir žiūrėjo į šunį. Rezultatas? Šuo liko gulėti – tobulas paklusnumas. Antruoju atveju šeimininkas toliau sėdėjo ir žiūrėjo televizorių, šuo sustingo, bet netrukus nebeklausė ir atsistojo. Trečiuoju atveju šeimininkas ne tik ignoravo šunį, bet ir išvis išėjo iš kambario, palikdamas jį su ausyse tebeaidinčia komanda. Žinoma, aidas truko neilgai, nes šiuo atveju šunys greičiausiai ir labiausiai buvo linkę nebeklausyti komandos ir nesielgti taip pareigingai kaip tada, kai šalia buvo šeimininkas.
Stebina ne tai, kad šunys neklausydavo tada, kai šeimininkas išeidavo. Priešingai, šunys elgėsi taip, kaip nesielgė nei dvimečiai, nei šimpanzės, nei beždžionės, nei kiti gyvūnai – tiesiog stebėjo, kiek dėmesingas yra žmogus, ir keisdavo savo elgesį pagal tai. Šunys metodiškai vertino savo šeimininkų dėmesį, siekdami nustatyti, kokiomis sąlygomis jie gali sulaužyti šeimininko taisykles, lygiai taip pat, kaip naudojosi informacija, gauta iš kitų šunų, kai norėjo, kad žaidžiant šie atsakytų į jų dėmesį.
Priklauso nuo auklėjimo
Visgi tai, kaip šuo interpretuoja dėmesį, labai priklauso nuo konteksto. Tą patį bandymą atliekant su maistu (nuostabiu paskatinimu elgtis kuo geriau), nepaklusnumo slenkstis buvo žemesnis – šunys ėmė neklausyti greičiau ir esant mažesniam šeimininko dėmesingumui. Kai šeimininko dėmesį buvo sunkiau įvertinti (jam kalbant su kuo nors ar tyliai sėdint užmerktomis akimis), šunys elgėsi įvairiai. Vieni tupėjo ramiai, bet akivaizdžiai ruošdamiesi pašokti iš vietos, kai tik šeimininkas išeis iš kambario.
Kiti, šeimininkui išėjus, ėmė neklausyti po didesnio laiko tarpo nei tada, kai šeimininkas buvo kambaryje, bet kuo nors užsiėmęs. Tokį nelogiškumą galima paaiškinti tuo, kad kiekvienas šuo auklėjamas skirtingai. Kai kurie šeimininkai naudoja tokią komandų seką: „Sėdėt“, „Nejudėt“ (ilga kankinanti pauzė), „Gerai“. Esant tokiai tvarkai, šuniui gali tekti siaubingai ilgai laukti, kol bus ištarta „gerai“ ir leista eiti prie maisto. Šunys tokį mūsų žaidimą pakenčia neįtikėtinai kantriai.
Renkasi parankius draugus
Iškėlus klausimą, ar šunys protingai renkasi, kai gali rinktis kieno prašyti maisto, tai įrodyta tyrimais. Jei bet kuris žmogus yra vienodai geras maisto šaltinis, galima tikėtis, kad prie visų žmonių šunys eis nutaisę tą pačią žavingą išraišką: pusiau maldaudami, pusiau tikėdamiesi. Žinoma, yra šunų, kurie taip daro, ir tokių, kurie pasilaiko maldavimą mėsininkams arba šeimininkams, turintiems pilnas kišenes skanėstų. Bet dauguma šunų, kaip ir mes, kai ko nors nori, moka atskirti galimus sąjungininkus nuo nenaudingųjų. Kai ko nors prašome, atsižvelgiame į adresato išsilavinimą ar gebėjimus. Neprašome kepėjo paaiškinti stygų teorijos, o fiziko – iškepti septynių grūdų duonos.
Atliekant bandymus su tais pačiais keturiais elementais – šunimi, tyrėju, maistu ir žiniomis, paaiškėjo, kad šunys skiria žmones, kurie gali būti naudingi, ir žmones, kurie greičiausiai bus nenaudingi. Kai asmuo su sumuštiniu stovi užrištomis akimis arba nusisukęs, šuo tramdo norą atsidurti kuo arčiau sumuštinio. Tačiau jei šalia yra asmuo neužrištomis akimis, jis eina prašyti jo. Tegul jums bus pamoka, kad šuo prašo maisto nuo stalo greičiausiai tada, kai pagauna jūsų akių kontaktą, kurio užtenka sakant „Neprašyk!“. Geriau paskirkite vieną atsakingą asmenį, kuris atrodytų taip, lyg iš jo galima prašyti maisto, tada visas šuns dėmesys bus nukreiptas į jį.
Šunys taip pat dalyvavo keistuose bandymuose su žmonėmis, užsimaukšlinusiais kibirus ant galvų, ryšinčiais akių raiščius ar laikančiais sau priešais akis vaizdą užstojančią knygą. Šunys šiame teste pasirodė geriau nei šimpanzės: šunys mieliau prašo tų, kurie žiūri – tų, kurių akis mato. Taip elgiamės ir mes, kai kalbėdami, meilikaudami, kviesdami ar prašydami pirmenybę teikiame tiems, kurių akis matome. Akys reiškia dėmesį, o dėmesys – žinojimą.
