„Jūsų metų buvau lieknesnė“ – vieną dieną vietoj pasisveikinimo išgirdau iš ką tik kabineto duris pravėrusios pacientės. Laba diena, puiku, iš karto pradėjote nuo anamnezės (ligos istorijos), pamaniau. Visgi lyginimasis (kad ir su besilaukiančia gydytoja) ar panašūs pastebėjimai apie kitų žmonių kūnus į taikią draugystę su savimi greitu metu nenuves. Jei tik pacientė norėtų to siekti, mitybos planas tikrai nebūtų pirmojo ar antrojo pasirinkimo priemonė. Kaip ne kiekvienos slogos ar kosulio atveju prireikia antibiotikų (nes virusų – pagrindinių peršalimo ligų sukėlėjų – jie tiesiog visiškai neveikia, be to, gali pridaryti papildomų nemalonumų), taip ir mitybos planai turi tam tikrą siaurą panaudojimo sritį ir nėra reikalingi kiekvienam, siekiančiam „susitvarkyti mitybą“.
„Gerai, suprantu, bet pradžiai... tiesiog sudarykite man mitybos planą.“
Šioje vietoje kviečiu stabtelti ir pasvarstyti, ko mitybos planas gali išmokyti.
Mitybos planas moko... laikytis mitybos plano. Jei pavyksta. Tam tikrą laiką. Jei nepavyksta (kas yra normalu ir labai tikėtina) – augina kaltę ir savigraužą. Tai savo ruožtu gali skatinti persivalgymus, kurie kaltę dar padidina, o po tokių „nuslydimų“ seka naujų pažadų, naujo „stebuklingo metodo“ ar mitybos plano paieškos. Darbo kabinete turiu atskirą stalčių, kuriame kolekcionuoju pacientų atsineštus mitybos planus (kuriuos jiems „individualiai“ sudarė įvairūs mitybos konsultantai, specialistai, treneriai, geriausiu atveju – dietistai). Stalčius, kupinas planų, kuriuos jie bandė, ir neretai – kurių „ruošėsi“ laikytis. Absoliuti dauguma šių valgiaraščių „paplonino“ tik vienintelį rodiklį – klientų pinigines.
„Ooo, tai Jūs neduosite man mitybos plano?“ – klausia pacientai po pirmosios konsultacijos.
Stabtelkite minutėlei. Ar kreipdamiesi į psichologą prašytumėte, jog jis Jums sudarytų Gyvenimo planą? O nuėję pas kunigą pageidaujate gauti tikslias instrukcijas, kaip atrasti Dievą (10 „Sveikų Marijų“ rytais, 5 „Tėve mūsų“ vakare)?
Tuomet kodėl tikitės ir tikite, jog menkai Jus pažįstantis asmuo gali imtis griežtai (turiu omenyje konkrečius patiekalus ir jų gramus) reguliuoti Jūsų kasdienį maitinimąsi? Ar mitybos planas leis Jums geriau pažinti savo elgseną, mokys pajausti alkį, sotumą, mėgavimąsi maistu? Ar valgiaraščiai bei tam tikri mitybos režimai (pvz., protarpinis badavimas, kai nustatomas tam tikras „langas“ paroje, kada „galima valgyti“) išmokys Jus pasirinkti, kaip, ką, kiek ir kada valgyti realaus gyvenimo sąlygomis?
Be mitybos planų dalinimo, gydytojas dietologas ar sertifikuotas dietistas galėtų padėti Jums mokytis gerbti savo kūną ir rūpintis jo poreikiais, individualiai pritaikyti maitinimąsi esant tam tikroms ligoms, būklėms ar sveikatos ypatumams neįspraudžiant į siaurus krūtinėlių-ryžių-ir-kalnų-salotų rėmus. Būtų idealu, jei toks specialistas padėtų žmogui išmokti maitintis taip, kad jam nebeprireiktų kito asmens sudaryto plano.
---
Ėmiausi rašymo šioje skiltyje norėdama dalintis savo žiniomis, pastebėjimais ir mintimis apie šiandieninį maitinimąsi. Trokšdama išvengti kasmet besikartojančio beprasmio kalbėjimo su žurnalistais apie tai, kaip „Nepersivalgyti per šventes“, „Po švenčių atgauti formas“ ar „Pasiruošti vasarai“, drįstu siūlyti Jums kitas temas.
Noriu kalbėti apie tai, kaip galime valgyti paprastai, be kaltės ir su džiaugsmu. Kaip vaikystėje, pamenat?
Ar Jums tikrai reikia mitybos plano?
