Dabar esu judančios kapinės: štai ką karo metu tapo garsūs Ukrainos menininkai

Ukrainos menininkai stengiasi rasti naują kalbą, kad čia ir dabar adekvačiai išreikštų šiurpią karo patirtį, kuriai nebetinka įprastiniai tropai, nes taikios kasdienybės nebeliko. Vieni viską detaliai dokumentuoja, kiti paskubomis apmąsto eskizus, bėgdami su vaikais į slėptuvę. Daugelis visai nebekuria – jie yra priešakinėse fronto linijose.

Nepaisant to, kiek daug kalbama, rašoma apie Ukrainą, kaip plačiai rodomi siaubingi Rusijos sukelto karo vaizdai, nepaisant kasdieninių naujienų apie žiaurius mūšius, daugybės vaizdo įrašų, interviu srauto, – prezidentas Zelenskis kalbasi su visais, kurie nusiteikę klausytis, – nepaisant nuolatinio socialinių tinklų „dūzgesio“, įtemptų pastangų koordinuoti humanitarinę pagalbą, teikti paramą teritoriniams savigynos daliniams, pabėgėliams, spręsti milijonus kitų neatidėliotinų reikalų, nepaisant viso šito, žmonių savijautą, vidinę būseną, net šalies atmosferą bene geriausiai, nors paradoksaliai, apibūdintų žodis „tyla“, nes viską gaubia nebūtis kaip būties antonimas, nebuvimas to, kas galėjo būti, bet ko nebebus.