Mūsų kompanionai šypsojosi, vienas kitas net prisijungdavo. Visi buvo girdėję pirminį dainos šaltinį – internetinį garso įrašų rinkinį, kurį vertino nevienareikšmiškai. Aš, „save gerbianti liaudies meno specialistė“, irgi svarsčiau, kuo čia užsiimu – gal, neduokdie, kokiu kultūriniu chuliganizmu, liaudies dainų diskreditacija, vedu jaunimą iš kelio?

Tą vasarą ne mes vieni plėšėme nuodėmingai įtraukiančias, lengvai įsimenamas, lyg pažįstamas, lyg kažkur girdėtas dainas, verčiančias juoktis, susiėmus už pilvo. Jaunimas traukė jas visą rudenį ir žiemą. Girdėjau pasvarstymų, kad čia lyg ir folklioras, bet sykiu gal ir ne visai – tos dainos kažkokios pernelyg artimos, savos, o folklioras yra seniena, ãtgyvena, vadovėlinis repertuaras.