Ginklai ir mūzos: visi dalykai staiga tampa aiškūs, akivaizdūs ir įgauna prasmę

„Kino pavasaryje“ žiūrėjau vienintelį filmą – „Gyvenimo kainą“ (rež. Ioseb Bliadze-Soso, 2021, Sakartvelas, Vokietija, Lietuva). Banalus pavadinimas – į anglų kalbą išversta „Otaro mirtis“, o tai kur kas geriau. Visgi kino kalba man visai patiko, nors tema nemaloni – primena gariūnmetį Lietuvoje. Skurdas, nesąžiningi ketinimai pasinaudoti (seksas taip pat funkcionuoja kaip valiuta), korupcija, gyvūniška pastanga išgyventi, pragyventi.

Žiūrėdama galvojau, kad „natūralų“ scenarijų įmanoma parašyti ir be rusiškų keiksmažodžių (o gal juos praklausiau?). Imponavo žemas, duslus, prarūkytas pagrindinės veikėjos, dėl šukuosenos šiek tiek primenančios ir paauglę Natalie Portman, ir Audrey Tautou, balsas. Tik, žinoma, ji visai nesaldi – gali ir aprėkti mašinų langų valytoją seksualia sakartvelų kalba.