Honore de Balzaco draugystės: nuo kritikės, kuri tapo žmona, iki bepročiu pavadinusio leidėjo

Mums, lietuviams, apie Honore de Balzacą užtektų žinoti vien faktą, kad 1843 metais, po nesėkmingų vedybų derybų keliaudamas iš mylimos grafienės Ewelinos Hanskos į Paryžių, rašytojas trumpam sustojo Tauragėje ir išsiuntė jai laišką. Besižavintiems prancūzų rašytoju dar galima pridurti, kad Balzacas apie vienišumą rašė būtent taip: „Vienatvė yra puikus dalykas, bet tau reikia ko nors, kam galėtum pasakyti, jog vienatvė yra puikus dalykas.“ Na, o tiems, kurie mėgsta pasiknaisioti po rašytojų biografijas, bus įdomu sužinoti šiek tiek daugiau apie kelias įsimintinesnes Balzaco draugystes.

Žmogus, kuriuo Balzacas būti nenorėjo

Baigęs mokslus Paryžiaus universitete būsimasis rašytojas, įtikintas savo tėvo siekti karjeros teisėje, pasiryžo trejus metus dirbti ir mokytis pas šeimos bičiulį Victorą Passezą. Teisininkas nebuvo artimas jaunuolio draugas, tačiau galime sakyti, jog ši asmenybė padėjo Balzacui suprasti, kuo jis ateityje būti nenorėtų. Be to, tarnaudamas pas Passezą jaunuolis įgijo daug naujų žinių apie žmogaus prigimtį. 1819 metais Passezas pasiūlė Balzacui tapti jo įpėdiniu, bet jaunuolis atsisakė. 

Balzaco požiūris į tapimą teisininku puikiai atsispindi šioje Balzaco užrašytoje mintyje: „klerkas, mašina, jodinėjimo mokyklos arklys, valgantis ir geriantis ir miegantis tam tikromis valandomis. Turėčiau būti kaip ir visi. Ir tai jie vadina gyvenimu.“