„Kalėdų stebuklas... istorija... pasimatymas... kronikos... princas... paveldėjimas... angelas...“. Arba „Paskutinės... Kalifornijos... Ateivių (nejuokauju)... Beveik... Sušiktos... Netikėtos... Grinčo pavogtos Kalėdos“. Dar yra „Ir vėl Kalėdos“, „Kalėdinė melodija“, „Karūna Kalėdoms“, „Operacija Kalėdos“, „Ketverios Kalėdos“. Šventiniu laikotarpiu kino studijos ir televizijos užverčia mus kalėdiniais filmais. O kur dar visokie spinofai. Apie nykštukus. Apie Rudolfą. Apie pretendentus į Kalėdų senelio postą... Dauguma tų filmų romantinės komedijos arba animacija. O dar vadinamieji šeiminiai filmai. Tai tokie filmai, kuriuos tėvai mielai parodytų vaikams, tačiau vaikai, kai juos rodo, kategoriškai atsisako net koją įkelt į tą kambarį. O ar visoje toje raudonai baltoje su auksinėmis žvaigždutėmis, varpelių melodijomis skambančioje ir imbierų meduoliais kvepiančioje kakofonijoje būna kas nors, nuo ko kitą rytą nebus irisinio žagsulio? Paieškokim kartu.
