Ramūnas Liutkevičius: mano poezija – iš nesuderinamumo su pasauliu ir vidinės būtinybės

Su Ramūnu susipažinome prieš ketverius metus, kai rašytojos, vertėjos Ievos Toleikytės ir semiotiko Pauliaus Jevsejevo namuose jis skaitė savo eilėraščius. Paskui atsitiktinai susitikome Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kur Ramūnas pavaišino šokoladu, o tada pakvietė pasivaikščioti. Sutikau, nors – prisipažinsiu – Ramūnas man buvo vienas iš tų Vilniaus keistuolių, tuo pat metu ir traukiančių, ir keliančių nepaaiškinamą grėsmę dėl savo uždaro, tarsi paties pasirinkto atsiribojimo, kuriam skleistis jis iki šiol renkasi žmonių susibūrimų erdves: renginius, barus, jų lauko terasas – vietas, tarsi savaime sufleruojančias, kad čia privalu demonstruoti savo socialumą ar tam tikrą statusą.

Klausiau mudviejų, kodėl susipažįstame palyginti vėlai, kai dauguma rašančiųjų Lietuvoje vieni apie kitus sužino kur kas greičiau. Ramūnas prisipažino, kad dešimtmetį gyveno atskirtyje, o aš juokais klausiau, ar sėdėjo kalėjime. Nors poezijos rinkinys „Šokis įsuka šviesą“ (asociacija „Bazilisko ambasada“) buvo laukiamas literatūrinės bendruomenės, tai yra visiška naujiena skaitytojų būriui. Galbūt jie gūglina Ramūno pavardę, sužino, kad jis netrukus sulauks 40-ies, kad yra aktyvus literatūrinių renginių dalyvis, aptinka keletą jo publikacijų, tačiau daugiau informacijos apie poetą vargiai randa. Su Ramūnu susirašinėjome apie poeziją, „neatvirukinį“ Vilnių, trūkinėjantį, bet vis dėlto neatsiejamą ryšį su pasauliu.