Kiekvienas gali mane nupirkti?

Sakoma, kad menininkai neturi gabumų verslui, bet jis šiaip taip sudurdavo galą su galu. Vieną dieną susipažino su verslininke, netgi ganėtinai nebjauria. („Nemokėjo abejingai praeiti pro grožį“, – aiškino dailininkas Józefas Chyży’s.) Menininkas ir meno mylėtoja smagiai pasišnekučiavo Boleko salos galerijoje. Jau po keleto dienų ji atėjo į dailininko dirbtuvę, apsirengusi taliją išryškinančiais drabužiais, glaudžiai prigulusia palaidinuke ir kelnėmis-vamzdeliais. Jiedu šmaikštavo, juokėsi, dailininkas ją fotografavo, o po savaitės paskambino.

– Nutapiau jus.

Ji atbėgo iškart. Paveikslas stovėjo ant molberto, uždengtas suglamžytu skuduru. Viešnia atsisėdo į fotelį, užsimetė koją ant kojos, išsiėmė rožinę cigaretę.

– Aš irgi rūkau, – pasigyrė dailininkas, parodęs į nuorūkų pilną peleninę. Paskui nutraukė uždangalą.

– Aš nuoga! – suriko ji.

– O jūs manėte, kad tapysiu su džersiais? – nustebo dailininkas.

– Tai dabar kiekvienas gali mane nupirkti? – paklausė ji nervingai.

– Kodėl kiekvienas? Čia gana brangus paveikslas, – ramino autorius.