Ilgai planuota šventė nuslopo, brutaliai banguojant pandemijai, nes paslaptingasis virusas jau antrus metus diktatoriškai primesdinėja naują globalią tvarką. Tarsi košmariškam sapne visi netikėtai atsidūrėme tamsiame miške, išgąstingai žvelgdami į grėsmingą užrašą virš Dante’s pavaizduoto Pragaro vartų: Lasciate ogne speranza, voi ch’intrate – „Prarask bet kokią viltį, čia įeidamas.“
Tokiame kontekste ypač aktualiai, reikšmingai nuskambėjo Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Titanikas“ rugsėjo 1-ąją atidaryta Giedriaus Kazimierėno paroda „Pragaro giesmės“. Dešimt monumentalių šiuolaikinės tapybos drobių įspūdingai perteikia „Dieviškosios komedijos“ pragaro ir skaistyklos siužetus.
Tapytojo dialogas su poetu
Vilniaus dailės akademijos profesorius Giedrius Kazimierėnas futuristinių technologijų amžiuje ryžosi užmegzti monumentalų dialogą su genialiuoju italų poetu, tarsi stodamas į bekompromisę akistatą. Tai nėra pokalbis apie pasaulio grožį ir harmoniją. Tapytojas pasirinko atspindėti pirmųjų dviejų „Pragaro“ ratų siaubą, nusidėjėlių kančias, priminė, kaip sunku įveikti „Skaistyklos“ pakopas...
Postmodernizmo kontekste Kazimierėnas giliai asmeniškai apmąsto kaltės naštą, kuri sunkiai slegia visus ir visada, kaip anuomet, taip ir dabar. Nusikaltimas ir bausmė. Atpildas už puikybę, moralės nuosmukį.
Prabangia virtuoziška semiotinės tapybos kalba dailininkas ontologiškai preparuoja nuodėmės anatomiją. Godumas, išdavystė, pavydas, geiduliai, tuštybė... Veidmainiai, apgavikai, vagys, savižudžiai, prekeiviai tiesa ir sąžine... Imperatyvus teptuko brūkštelėjimas sukuria ištisą armadą metaforų ir simbolių – nuo archetipinių iki post-trans fetišizmo įrankių globaliai įtinklintos žmonijos geiduliams tenkinti. Citatų, formų, spalvų kontrastai gąsdina ir keri. Auksas, brokatas, karūnų nuolaužos, švino plokštės, safyrų žaižaravimas, nužydėjusių dagių aštrus pilkumas, plėšrios harpijos... Kitur – vyskupų mitros, angelo sparnų mostai, fetišai, nekaltybės nėriniai... Arba Antonello da Messinos 1465-ųjų Salvator Mundi – Kristaus veidas, Duchampo 1917-ųjų uronalinis fontanas, Malevičiaus 1915-ųjų „Juodasis kvadratas“. Dega viduramžių liturgijos giesmynai ir Fluxus demaršo 1970-aisiais degtukai. Mirtinai stingdo melsvai sidabriškas ledinio įšalo švytėjimas. Kraujo ar burgundiško raudonojo vyno spalva liepsnoja pakaruoklį primenantis audeklas... Įtaigiai šiurpūs kontrastai.
Konceptualiai rišli tapybos morfologija sutirština fundamentalaus dialogo argumentus iki simfoniškai skambančio Requiem ir Miserere.
Epinio naratyvo crescendo
Kas paskatino pripažintą šiuolaikinį kūrėją beatodairiškai žengti pro vartus į pragarą? Norėta su dviem didžiais poetais – Dante ir šio vedliu Vergilijumi – keliauti iš vieno pasmerktųjų rato į kitą, dar baisesnį?
Kazimierėnas septynerius metus paskyrė kontempliatyviai akistatai su 100 „Dieviškosios komedijos“ giesmių ir savo dirbtuvės vienatvėje nutapė dešimt milžiniškų drobių, pasak jo, „dažnai klūpėdamas ant kelių su teptuku rankoje“.
Galinga įkvėpimo ir brandžios filosofinės minties jėga leido kiekvienai iš pasirinktų dešimties giesmių pritaikyti tik jai skirtą naratyvinės kompozicijos sprendimą su išryškinta paveikslo dominante. Tapytojas reikšmingai pratęsia garsių pasaulio menininkų, tarp jų Lietuvos teatro režisieriaus Eimunto Nekrošiaus ir grafiko Vytauto Kalinausko aukščiausią meistriškumą, įtampą, išprovokuotą sąlyčio su genialiu Dante’s kūriniu.
Kazimierėnas neatsitiktinai ėmėsi didelio formato drobėse perteikti jo paties intuityviai pasirinktų „Dieviškosios komedijos“ cantos-giesmių siužetus. Epinės drobės jau yra pelniusios pripažinimą, tapytojas 2011 m. apdovanotas LR Vyriausybės kultūros ir meno premija „už įspūdingus Lietuvos istorinės tematikos paveikslus“.
Beje, dailės kritika ištisus du dešimtmečius choru kaltino Kazimierėną dėl tapybos temų anachronizmo. Kam reikalinga ir kam įdomi Viduramžių, Renesanso istorija XXI amžiuje, kai vyrauja skaitmeninės technologijos ir visai kitoks pasaulio supratimas? Vis dėlto tapytojas atkakliai darė savo. Jam rūpėjo Lietuvos karaliaus Mindaugo krikštas. Vilniaus įkūrėjo Gedimino laiškai europiečiams. Imperinės Lietuvos valdovo Algirdo pergalė prieš Aukso ordą prie Mėlynųjų Vandenų. Kęstučio nužudymas ir jo išlydėjimo apeigos. Žalgirio mūšis ir pergalė prieš kryžiuočius. Gediminaičių dinastijos kunigaikštytės Zimburgės vestuvės. Vytautas, laukiantis karūnos. Lietuvos Pirmasis Statutas. Karalienės Barboros Radvilaitės laidotuvių eisena iš Krokuvos į Vilnių ir karaliaus Žygimanto Augusto gedulas...
Nepaprasto įkvėpimo, gal net apreiškimo sklidinose drobėse Kazimierėnas įamžino dramatišką Lietuvos istoriją, jos herojus.
„Jeigu tapydamas Lietuvos istorinius įvykius nebūčiau prie molberto praleidęs 17 metų, jei nebūčiau pajutęs to kvapą gniaužiančio jausmo, kurį gali suteikti tik reikšminga tema, matyt, niekada nebūčiau išdrįsęs prisiliesti prie Dante’s „Dieviškosios komedijos“. Dialogas su Dante nėra lengvas. Bekompromisis Dante’s sąžiningumas ir reiklumas yra visiškai nepriimtinas masinės kultūros išlepintiems, morališkai degradavusiems vartotojams. O tuos, kurie dar nepraradę gebėjimo jausti ir mąstyti, Dante’s maksimalizmas provokuoja imtis sunkios, skausmingos savianalizės.“
Dailininkas septynerius metus kalbėjosi su poetu. Ne apie rojaus harmoniją, bet apie kančias pragare. Įkvėpimo vedamas, tapybos drobėse ekspresyviai perteikė savo pasirinktų „Pragaro“ ir „Skaistyklos“ giesmių interpretacijas. Pasak autoriaus, „labiau domino nuodėmės anatomija ir jos preparavimas, negu siurrealistiniai efektai, pabrėžiantys fizines nusidėjėlių kančias“.
„Dieviškosios komedijos“ kontekstas
Ieškodami atsakymo, kas lėmė galingą drobių mastelį ir stilistinės raiškos ultimatyvumą, giliau pažvelkime į pirminį kompozicijų šaltinį. Pakaks pacituoti „Dieviškosios komedijos“ pradžios eilutes.
Gyvenimo nuėjęs pusę kelio,
Aš atsidūriau miško tankmėje,
pametęs tiesų pėdsaką takelio.
Sunku man apie tai kalbėt, deja:
Tokia tamsi giria ta ir siaubinga,
Jog vėl jaučiu aš baimę širdyje!
Turbūt mirtis mažiau net šiurpulinga,
Tad vardan gėrio, surasto tenai,
Papasakoti viską bus naudinga.
Kaip aš paklydau, nežinau nūnai,
Nes, kai žengiau į šitą girią klaikią,
Dar tebesupo sielą man sapnai.
(Dieviškoji komedija. Pragaras. Iš italų k. vertė Aleksys Churginas.)
Pirmieji keturi trieiliai – tercinos – vienintelis ir pagrindinis liudijimas, paaiškinantis Dante’s gyvenimo aplinkybes, paskatinusias jį sukurti „Dieviškąją komediją“. Jau pati pirmoji tercina atskleidžia niūrią poeto savijautą, kad pametė tiesų kelią ir pasiklydo miško tankmėje.
„Dieviškąją komediją“ Dante kūrė itin sunkiomis tremties sąlygomis. Tačiau lemtingas jo, kaip politiko, žlugimas padėjo jam, kaip poetui, pelnyti pasaulinę šlovę, neblėstančią jau 700 metų. Pelnytai ar nepelnytai jis buvo apkaltintas ir ištremtas be teisės grįžti į gimtąją Florenciją? Inkvizitorius, auka ir dainius – trys viename, pasak šiuolaikinės reklamos. Šiaip ar taip, laisva Florencijos respublika be gailesčio skyrė Dante’i mirties bausmę. Politiką ir poetikos meno eruditą staiga užgriuvusi pažeminimų lavina ir net pasmerkimas myriop įkvėpė jį imtis plunksnos jau tremtyje, kai ieškojo prieglobsčio Veronoje, vėliau Ravenoje. Dieviškąją poemą, apreikštą asmeninės kančios, jis rašė maždaug nuo 1307-ųjų iki pat mirties 1321 m. rugsėjo 14 d. Ravenoje.
„Dieviškoji komedija“ pirmą kartą išleista 1472 m. balandžio 11 d. Foligno miestelyje, nors spausdinimo stakles Johannesas Gutenbergas buvo išradęs jau prieš 30 metų. Tad spausdinta poema, kurios vertimai į kitas kalbas išgarsino Florencijos tremtinį visame pasaulyje kaip genialų poetą, pasirodė, praėjus 150 metų po autoriaus mirties.
Pasak Dante’s biografijos tyrinėtojo Davido H. Higinso, politiko karjerą jis pradėjo 1295-aisiais, būdamas trisdešimtmetis. Tų pačių metų lapkričio 1 d. kaip Baltasis gvelfas buvo išrinktas į liaudies atstovų tarybą Florencijos respublikos administracijoje. Po metų jau priklausė tarybai, kuri rinkdavo Florencijos Signoria šešis valdytojus-priorus. 1300-ųjų vasarą ir pats buvo išrinktas vienu iš šešių priorų. Nors gvelfai rėmė popiežių, būtent Dante įžiebė konfliktą su Bonifacijumi VIII, pritaręs, kad trys popiežiaus agentai Florencijoje būtų nuteisti ir įkalinti už antivalstybinę veiklą. Po metų balsavo prieš finansinę paramą Neapolio valdovo, popiežiaus šalininko, armijai. Šie ir kiti politiniai sprendimai, Dante’s vaidmuo, pasmerkiant tremčiai ne tik priešus gibelinus, bet ir artimus draugus, galiausiai lėmė jo paties pasmerkimą. Jam skirta žiauri bausmė – sudeginimas ant laužo, jeigu bandytų iš tremties grįžti į gimtąją Florenciją.
Štai tokiame kontekste turėtume skaityti „Dieviškosios komedijos“ trilogiją. Tremtinys politikas su vedliu, Romos poetu Vergilijumi (70–19 m. pr. Kr.), keliauja per dešimt požeminių pragaro ratų, įveikia dešimt skaistyklos kalno pakopų. Tarp sielų, kenčiančių už nuodėmes, Dante atpažįsta savo priešus gibelinus ir draugus poetus, didžius kūrėjus ir valdovus, eilinius bažnyčios tarnus ir popiežius, garsius filosofus ir legendines aistringos meilės aukas. Po siaubo, regėto pragare, ir kančių, kurias pasmerktieji apsakė jam skaistykloje, Dante ant rojaus slenksčio susitinka su angeliškąja Beatriče, įkūnijančia prarastą ir vėl surastą idealią meilę. Ji tampa poeto vedle po dangiškąjį rojų.
Higinsas pabrėžė – Dante’s požiūris į jo paties gyvenamąjį metą ir ankstesnių laikų istoriją, nors yra įžvalgus, net pranašiškas, mažai ką bendra turi su mūsų dienų moderniąja istoriografija. Laikykime tai istorinėmis kontroversijomis ir pretekstu ginčams tarp istorikų. Šitos smulkmenos netrukdo mums pakelti sunkios 700 metų uždangos, nubraukti laiko dulkes ir suvokti Dante’s apsakytą esmę – visais laikais tik paties žmogaus pasirinkimas lemia gyvenimo kelius ir klystkelius, kaltes ir (galbūt) atgailą.
Nenuginčijama poemos įtaiga yra politiko-poeto neeilinės erudicijos ir įkvėpimo vaisius. Nors akivaizdu, kad šis kūrinys buvo Dante’s poetinis kerštas, atkakli taktinė kova ir strateginė pergalė prieš skriaudikus bei asmeninius priešus, seniai nugrimzdusius į nebūtį, poema sužadina šiuolaikinio žmogaus vaizduotę, atkeldama vartus į fenomenologiją, lyginamąją kalbotyrą ir religijotyrą, kultūrologiją ir astronomiją, atskleisdama Viduramžių istorinius archyvus ir žmogaus prigimtį. Svarbiausia – kiekvienam padeda pažinti patį save.
Tapytojo manifestas ir filosofinis akmuo
Kazimierėnas visiems dosniai atveria „Pragaro giesmių“ dirbtuvės duris ir net užkulisius, o išlydėdamas įteikia savo manifestą, kuriame santykį su nūdienos pasauliu nusako „Dieviškosios komedijos“ kontekste. Šis manifestas yra aiškus tapytojo pasirinkimas ir filosofinis akmuo: „Ryždamasis interpretuoti Dante’s poemą, turėjau išskirtinę galimybę prisiliesti prie amžinųjų vertybių, kurios šiandien aktualios lygiai taip pat kaip ir prieš 700 metų. Visų vadinamųjų globalių problemų, kurias patys ir sukuriame, šaknys glūdi žmogaus sielos gelmėse. Kiekvieno iš mūsų sieloje. Tai, kas tūno viduje, ką laikome giliai paslėpę netgi nuo savęs pačių, – pavydas, egoizmas, gobšumas, veidmainystė, – galop įgyja konkretų pavidalą, materializuojasi, virsta socialiniais konfliktais, karais, ekologinėmis katastrofomis ir pan. Tikrąjį savo veidą maskuojame įvairiomis kaukėmis – išpūstu statusu, įvaizdžiu, kokia nors gudriai sukurpta ideologija, pridengiančia tikruosius interesus, kokiais nors „pasaulinio“ lygio pseudoprojektais, užuot darę paprastus, kasdieninius, bet labai reikalingus darbus. Šiuolaikinė kultūra virto komercine preke ir patogia širma, slepiančia šiurpoką tuštybių tuštybės esmę. Jei norime suvokti daugelio mus kamuojančių problemų tikrąsias priežastis, išdrįskime leistis į nelengvą kelionę slapčiausiais savo sielos labirintais. Tokiam žygiui geresnio palydovo negu Dante tikrai nerasime.
Dialogas tiek su Dante, tiek su savo sąžine nėra lengvas. Poeto diktuojamas bekompromisis maksimalizmas ir atvirumas įpareigoja atsakyti tuo pačiu – atvirai, reikliai žvelgti ir į save, ir į pasaulį.
Kurdamas savąjį ciklą pasirinkau keletą giesmių iš „Pragaro“ ir „Skaistyklos“. Būtent šių „Dieviškosios komedijos“ skyrių nuotaika ir dvasia labiausiai persunkusi dabarties pasaulio atmosferą. Iš daugybės Dante’s išvardytų nuodėmių, kurias nusidėjėliai turi išpirkti, kentėdami pragare ir atgailaudami skaistykloje, paveikslų siužetams rinkausi „subtilesnes“, stropiau slepiamas ydas, kartais painiojamas net su dorybėmis... Tai dar viena analogija su mūsų laikmečiu.
Ką vadina nuodėme XXI amžiaus žmonės? Kas yra nuodėmė, jeigu talkinant Nietzsche’s filosofijai Dievas buvo „numarintas“? Šiuolaikinė kultūra nuolatos teigia – Dievo nebėra! Gal tuomet nebėra ir nuodėmės? Kokia prasmė atgailauti už nuodėmes, jeigu Dievas mirė? Atsakyti į šį klausimą padeda pats Dante – pasak poeto, Pragaras, Skaistykla, Rojus yra ne kokia nors apibrėžta vieta, o sielos būsena.“
