Istorija kaip atviras horizontas: moderniojoje Lietuvos istoriografijoje dar neišvaikščioti takai

Knygoje gana daug asmeninių impresijų, savistabos, asmeninės ir akademinės erdvės sąsajų – tai ne tik netrukdo darbo akademiškumui, bet ir, atvirkščiai, išlaisvina, estetizuoja, kai kada ir patraukliai poetizuoja refleksijas (tam tarnauja ir pasitelktas autoetnografinio rašymo stilius). Nėra jokios abejonės, kad gausios užsklandą atveriančios citatos suskamba taikliai ir įtraukiančiai.

Aurimas Švedas. Istoriko teritorija. V.: Aukso žuvys, 2020. 367 p.

Mes gyvename nuolatinių permainų epochoje. Pasakyti, kad pasaulis keičiasi, po Berlyno sienos griūties nebeatrodo pakankama. Kinta ne tik nusistovėjusios sampratos, jausenos, stiliai, emocijos, knygos, žanrai, ateities scenarijai ir jos prognozės. Gyvenimai irgi. Neišskiriant nė istoriko ir jo teritorijos. Aurimo Švedo knyga puikiai iliustruoja ne tik šią nepertraukiamos kaitos tezę. Joje su atsidėjimu ir simpatišku įsitraukimu bei polėkiu koncentruojamasi į istorijos ir atminties, istorinės vaizduotės, istorijos filosofijos, praeities ir ateities sandūros apmąstymo dabartį.