Jei norėtume išvardyti visas žinomas knygas, kurias leidyklos bent kartą atmetė, sąrašas būtų be proto ilgas, tad apsiribokime keliomis įdomesnėmis.
Davido H. Lawrenco „Sūnūs ir meilužiai“
Anglų rašytojo autobiografinis romanas „Sūnūs ir meilužiai“ neįtiko leidėjams ir šis faktas be galo nuliūdino autorių. Tai akivaizdžiai matyti iš jo plūstamojo laiško bičiuliui Edwardui Garnettui: „Tebūnie prakeiktos velnioniškos minkštakaulės kiaulės, šlykštūs pilvus kratantys silpnavaliai, apgailėtini prakeikti pašlemėkai, liepsnojantys bukagalviai, verkšlenanti, apsiseilėjusi, neryžtinga, paralyžiuota, negyva padermė, kuri šiandien kuria Angliją. Jų venomis teka kiaušinio baltymas ir jų vyriškumas toks skystas, jog stebuklinga, kad jie gali daugintis. Ką jie gali – tai dėti ikrus, murmėtojai! Dieve, kaip nekenčiu jų! Dieve, prakeik tuos smirdalius. Dieve, sunaikink juos, ištaškyk. Išnaikink, apnešk dumblu. Galėčiau plūstis valandų valandas – Dieve, padėk.“
Verta pastebėti, kiek literatūrinio polėkio telpa šioje pagiežoje. Laimei, vėliau romanas buvo išleistas.
Jacko Kerouaco „Kelyje“
Leidėjai atmetė jo romaną „Kelyje“ dėl eksperimentinio rašymo stiliaus ir seksualumu persmelkto turinio. Kai kuriems potencialiems leidėjams buvo nedrąsu leisti kūrinį, kuriame aprašomas narkotikų vartojimas ir homoseksualumas. Tačiau Kerouacas buvo katalikas ir pagrindinė kūrinio mintis vis dėlto lietė Dievo paieškas, tad rašytoją nori nenori teko išteisinti. 1957 metais leidykla „Viking Press“ romaną išleido ir jis sulaukė pripažinimo. Žinoma, būta ir neigiamų atsiliepimų: vieni kritikai kalbėjo apie neprotingai išnaudotą autoriaus talentą, kiti prognozavo romanui mažus pardavimus, o treti apskritai romanu nesusidomėjo.
Jerome'o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“
Antrojo pasaulinio karo metu jis mėgino siųsti savo straipsnius žurnalui „The New Yoerker“, bet didžiąją jų dalį redaktoriai atmetė. Panašaus likimo susilaukė ir po karo parašytas romanas apie depresijos prislėgtą paauglį. „Toks įspūdis, jog nepakankamai pažįstame pagrindinį veikėją“, – taip apie Salingerio romaną „Rugiuose prie bedugnės“ atsiliepė leidėjai. Tuomet autorius pertvarkė savo kūrinį, ir išleistas romanas tapo bestseleriu. Ši autoriaus karjeros akimirka ir kitos biografijos peripetijos puikiai atskleistos filme „Sukilėlis rugiuose“ („Rebel in the Rye“, 2017).
Johno Steinbecko „Rūstybės kekės“
Sunku patikėti, kad Pulicerio premiją laimėjęs romanas buvo atmestas leidyklos „The Penguin Books“. Štai kaip subtiliai parašytas neigiamas leidėjų laiškas: „Pone Steinbeckai, mes nusprendėme neleisti jūsų romano – reikšmingo amerikiečių Didžiosios depresijos šedevro „Rūstybės kekės“. Bijau, kad ši ypač žinoma ir be galo sėkminga knyga paprasčiausiai nėra tai, ko mes šiuo metu ieškome. Nepaisant to, mes tikime, kad jūs rasite kitą leidyklą, kuri sutiktų spausdinti jūsų itin įtakingą ir apdovanojimų vertą kūrinį. Deja, tai ne šis kūrinys.“ Nepaisant leidyklos skepticizmo per pirmuosius 75 knygos gyvavimo metus buvo parduota 14 milijonų kūrinio kopijų.
Williamo Goldingo „Musių valdovas“
Tikrai nesunku pasijausti neišmanėliu ar žmogumi be talento, kai tavo kūrinį atmeta ne vieną kartą. Romanas „Musių valdovas“ buvo atmestas dvidešimt kartų, iki kol jį sutiko išleisti. Vienas leidėjas kūrinį net pavadino absurdiška ir nuobodžia fantazija, šlamštu. Kitiems kritiškai nusiteikusiems kūrinio vertintojams neįtiko net pirminis romano pavadinimas – „Strangers from Within“. Jis buvo įvardintas kaip pernelyg abstraktus ir akivaizdus. Kai romanas pakeistu pavadinimu pagaliau pasiekė skaitytojus, sėkmė ėmė tiesiog baladotis į autoriaus duris. Šiandien kūrinį laikome vertinga klasika, galime mėgautis net keturiomis romano ekranizacijomis.
Richardo Bacho „Džonatanas Livingstonas žuvėdra“
Kas gali norėti skaityti alegorinę apysaką apie žuvėdrą, kuri mėgsta skraidyti? Ir dar tokią trumpą, nesiekiančią nei 10 000 žodžių? Pasirodo, ją nori skaityti milijonai. Amerikiečių rašytojas Richardas Bachas turėjo susigyventi su 26 neigiamais atsakymais, kol jo kūrinys buvo pripažintas leidyklų. O vėliau viskas klostėsi kaip tradicinėje sėkmės istorijoje – autorius susilaukė pasiūlymų iš įvairių leidyklų, jam pasiūlyta ekranizuoti jo kūrybą, buvo kviečiamas į televizijos laidas.
Margaret Mitchell „Vėjo nublokšti“
Romaną „Vėjo nublokšti“ autorė parašė paskatinta savo vyro, kuriam pabodo tempti jai į namus krūvas knygų. Jis nuoširdžiai jai patarė geriau pačiai parašyti knygą, užuot skaičius tūkstančius svetimų kūrinių. Nepaisant originalios kūrinio gimimo istorijos, romaną leidėjai atmetė net 38 kartus. Ir tik vėliau pilietinio Amerikos karo metu vykstanti romantinė istorija pasiekė ir pavergė skaitytojų širdis. Tai vienintelis Mitchell romanas, tačiau už jį rašytoja pelnė Pulicerio premiją ir ilgam įsirašė į Amerikos bei viso pasaulio literatūros istoriją.
Thoro Heyerdahlo „Kon-Tikiu per vandenyną“
Norvegų mokslininkui niekada nebuvo lengva įrodyti savo tiesas. Mokslo pasaulis ilgą laiką jį laikė pakvaišėliu, kuris prieštarauja akivaizdžioms mokslo teorijoms. Vis dėlto Heyerdahlas nepabijojo leistis į beprotiškiausias keliones ir praktiškai įrodyti savo hipotezes. Net ir po tokių žygdarbių parašęs knygą „Kon-Tikiu per vandenyną“ apie kelionę plaustu per Ramųjį vandenyną, mokslininkas negalėjo pasigirti, kad jo užmojai įgyvendinami sklandžiai. Vienas leidėjas paklausė, ar kelionės metu kas nors nuskendo, ir sužinojęs, kad ne, kūrinį atmetė. Prireikė dar devyniolikos kartų, kol kelionės aprašymas sudomino leidėjus. Šiandien knyga „Kon-Tikiu per vandenyną“ yra išversta į daugiau nei pusšimtį kalbų.
