Bažnyčios statybų istorija
Jėzuitų ordinas 1905 m. paskelbė uždarą konkursą suprojektuoti naują šventovę Krokuvoje. Kartu su pakviestais garsiais architektais – Teodoru Talowskiu, Józefu Pokutyńskiu, Juliuszu Meyrederu – dalyvavo ir dar mažai kam žinomas Antanas Vivulskis.
Jo pasiūlytas neoromaninio stiliaus bažnyčios projektas įvertintas 1-ąja premija. Deja, Romos katalikų vienuolių ordinas statybų atsisakė dėl itin didelių išlaidų (Krokuvos bažnyčios statybų suma siekė apie 350 000 koronų), planai liko neįgyvendinti.
Vis dėlto drąsus sumanymas atkreipė Lietuvos dvasininkų dėmesį – pabrėžiamas Vilniaus vyskupo barono Edvardo Roppo vaidmuo, Kunigų seminarijos inspektoriaus Karolio Lubianeco pastangos sudaryti Vivulskiui galimybę realizuoti projektą Vilniuje. Spauda XX a. pr. rašė, kad Vilniui plečiantis, didėjant katalikų skaičiui, miesto pakraščiai neturi katalikiškų maldos namų, reikia steigti naujas bažnyčias. Visų Šventųjų parapija 1906 m. kreipėsi į dvasinę ir pasaulietinę valdžią, prašydama pastatyti naują Švč. Jėzaus Širdies šventovę. Šiai parapijai priklausė 27 tūkstančiai tikinčiųjų, bažnyčia sekmadieniais ir švenčių dienomis nesutalpindavo visų maldininkų.
