Lyja.
Jau daugiau nei dvi valandas vaikštau tamsiais niūriais miesto skersgatviais ir kol kas tiksliai nežinau kur einu. Nors ir neturiu galutinio savo naktinio pasivaikščiojimo tikslo, tvirtai žinau, kaip viskas baigsis.
Neseniai prasidėjo ruduo. Jau kelintą dieną nuodėmingas dulkėtas miesto gatves plauna smarkus lietus, drauge su savimi į kanalizaciją nusinešdamas sutryptas cigarečių nuorūkas ir įvairias smulkias, gatvėje besimėtančias šiukšles. Nors lietus ir atliko didžiąją darbo dalį, ankstyvą rytmetį čia galima išvysti iš peties plušančius gatvių valytojus, ruošiančius miestą dar vienam eiliniam žmonių bei automobilių antplūdžiui. Reaguodama į pasikeitusį metų laiką oro temperatūra, termometrų stulpeliuose iš lėto leidžiasi žemyn, kaip ir mano laimingo gyvenimo dienos. Nepaisant to, šalta dar nebuvo. Vėsoka, taip, bet ne šalta.
Aš mėgau lietų. Kiek save pamenu, taip buvo visada. Kai buvau vaikas, mama nuolat sakydavo, kad lietus mane taip traukia todėl, kad naktį, kai gimiau, už ligoninės lango siautėjo tikra audra ir lijo, kaip iš kibiro. Jai atrodė, kad mane ir lietų sieja kažkoks nesuprantamas magiškas ryšys. Niekada nemaniau, kad tai tiesa, bet turiu pripažinti, kad lietus mane tikrai traukė. Galėdavau valandų valandas sėdėti ant plačios palangės, pakišęs kojas po savimi ir stebėti, kaip siautėja šlapia gamtos stichija. Lietus mane hipnotizavo. Taip pat, mama dar sakydavo, kad toji audra, man gimus, buvo gerą lemiantis ženklas. Anot jos, tą naktį dangus verkė iš liūdesio, kad neteko tokio stebuklo, kaip aš. Manau ir čia ji buvo labai neteisi. Jeigu dangus ir verkė, tai tik iš džiaugsmo, kad atsikratė tokio nevykėlio, kaip aš.
Lyja.
Neturiu jokio supratimo, kiek dabar valandų. Tačiau, sprendžiant iš to, kad įprastai perpildytoje O‘connelio gatvėje nebuvo nė gyvos dvasios, turėtų būti labai vėlyvas, gal net labai ankstyvas metas. Žinoma, aš tuo tik džiaugiausi.
Žmonių man dabar nereikėjo. Tiesa, patekęs į O‘connelio gatvę negalėjau nepastebėti daugybės čia įsikūrusių benamių, kurie pasistatę sau mažus rūmus iš paprasčiausių kartoninių dėžių, glaudėsi nakčiai, uždarytų parduotuvių prieangiuose. Benamių bendruomenė šiame mieste buvo gąsdinančiai didelė. Beje, įdomus faktas. Kartą, vienas pažįstamas, dirbantis socialinėje rūpybos tarnyboje, pasakojo, kad didžioji dalis šių žmonių savo noru renkasi tokį gyvenimo būdą. Jis pasakojo, kad prašydami išmaldos gatvėje ir kaulydami iš turistų, jie uždirba ne ką blogiau už mus, lenkiančius nugarą sunkiuose darbuose. Tik skirtingai nei mes, darbštūs doruoliai, gautus pinigus jie čia pat išleidžia alkoholiui ar eilinei dozei narkotikų.
Dabar, atsargiai dairydamasis aplinkui, jutau kaip jie, tarsi alkani grobį jaučiantys maitvanagiai, stebi mane, tačiau nei vienas taip ir neišdrįso prieiti ir paprašyti smulkių ar cigaretės.
Akies krašteliu, aš taip pat, stebėjau tuos vargšus žlugusius žmones. Mačiau juos gulinčius ant kietos šaltos žemės, po savimi pasitiesusius išskleistus laikraščius ir galvojau, kurių velnių jie taip elgiasi. Koks, po galais skirtumas? Juk labiau išsipurvinti nei jau yra buvo neįmanoma, o ir gulėti dėl to juk tikrai nepasidaro patogiau. Tai praktiškai tas pats, jeigu paėmęs kreidos gabalėlį ant šaligatvio nupieštum lovą ir atsigulęs įsivaizduotum, kad po tavimi ne šaltas asfaltas, o minkštas prabangus čiužinys. Bet, kas aš toks, kad juos smerkčiau? Ko gero, jie tam turi savų priežasčių. Ką gali žinoti, galbūt tokiu būdu jie sukuria sau neegzistuojančių namų iliuziją. Ak, iš tiesų, tai koks skirtumas. Juk man tai visiškai nerūpi. Šiuo metu man niekas nerūpi.
Truputį žvarbu. Pasitaisiau savo permirkusio puspalčio kalnierių, nusukau akis nuo ant žemės besivartančių Dublino gyventojų ir vėl pasinėręs į save, pasidaviau visiškam tuščiam abejingumui. Kelis kartus pro šalį pralėkė taksi automobiliai. Vienas iš kurių aptaškė mane purvinu šalikėlės balos vandeniu, tačiau aš net nepakėliau akių. Man nerūpėjo. Lietus įsismarkavo. Truputį drebėjau. Atrodė, kad šalti lietaus lašai prasisunkė ne tik pro mano drabužius, bet ir per mano odą. Jaučiau, kaip rūgštus vanduo prasiskverbia iki tolimiausių mano sielos gelmių. Jis plauna mano sudrebintus jausmus, mano niūrias dviprasmiškas mintis ir net mano skausmo sudraskytą širdį. Jausmas buvo nuostabus.
Aš norėjau būti tuščias...
Kai prieš ketverius metus atvykau į Dubliną, taip pat lijo. Iš tiesų, tai čia lijo beveik penkias dienas per savaitę. Suprantama, iš pradžių, mane tai labai erzino. Ko gero todėl, kad dažnai, išeidamas iš namų, pamiršdavau pasiimti skėtį ir lietus, nuolat mane užklupdavo nepasiruošusį. Tačiau, ilgainiui pripratau. Vėliau, ilgi pasivaikščiojimai lyjant lietui, netgi tapo vienu mėgstamiausių mano užsiėmimų.
Lietuje sutikau Ją...
Kruptelėjau. Iš transo būsenos mane pažadino, netikėtai pasigirdęs automobilio garso signalas. Greitai apsidairiau ir supratau, kad nepastebėjau, kaip įžengiau į važiuojamąją gatvės dalį. Manęs, per plauką, vos nepartrenkė taksi automobilis. Pro pravirą mašinos langą, dabar ant manęs šaukė juodaodis taksi vairuotojas, kalba, kurios nesupratau. Tačiau iš jo rankų gestų supratau, kad vyras buvo nejuokais įtūžęs. O man buvo nė motais. Partrenkęs mane būtų tik padaręs man paslaugą. Vis dėl to, atsiprašydamas, pakėliau ranką ir nekreipdamas į jį dėmesio, nusliūkinau toliau.
Priešais, kitoje gatvės pusėje, kur manęs vos nepervažiavo minėtas taksi automobilis, stūksojo platus tiltas per Lifėjaus upę, dalijančią pietinę ir šiaurinę Dublino dalis. Akimirkai stabtelėjau ir svarsčiau, kur eiti toliau, bet juodu krauju srūvanti mano širdis liepė pasukti dešinėn. Aš, be abejo, paklusau. Toliau ėjau tuščia pakrante. Ta pačia pakrante, kur pirmą kartą išvydau Ją...
Tai buvo prieš trejus metus.
Puikiai žinojau, kad tai neįmanoma, tačiau, vis tiek, žiūrėjau į tolį, įtempęs akis ir tikėjausi, kad pamatysiu Ją stovinčią prie turėklų ir bandančią sutaisyti vėjo sulaužytą skėtį. Be abejo, Jos ten nebuvo. Priekyje nesimatė nė gyvos dvasios, tik beformiai tamsūs šešėliai, judantys drauge su nuo lietaus apsunkusiomis medžių šakomis. Kažkur, tolumoje aidėjo policijos, o gal greitosios pagalbos automobilio sirenos, draskančios nakties ramybę. Apimtas baisaus vienatvės jausmo, lėtu žingsniu, ėjau į priekį. Dar vienas įdomus faktas, ne, greičiau likimo ironija. Prieš kelias savaites, Dublinas, vis dar, buvo ateities miestas. Vieta, kur viskas turėjo susitvarkyti ir prasidėti iš naujo. Dabar, tai buvo miestas, kuriame viskas pasibaigs.
Lyja.
Netrukus priėjau vietą, tapusią mano naujojo, laimingo gyvenimo pradžia. Paliečiau šaltą metalinį turėklą, saugantį upę nuo neatsargių kerėplų, kad šie neįkristų į tamsų vandenį ir nebūtų nunešti užmarštin sraunios srovės. Aiškiai girdėjau, kaip teka upė. Buvo keista, nes tokių akimirkų, kai gali klausytis gamtos, mieste, kuriame visada ausis užgulęs nenurimstantis triukšmas, buvo itin reta. Netoliese stovėjo suolelis. Nusprendžiau prisėsti. Nekreipiau dėmesio, kad suolas šlapias, mat, vis tiek jau buvau visiškai permirkęs. Užsimerkiau. Bandžiau sunaikinti paskutinius dar gyvus savo jausmus ir tiesiog klausiausi. Bet tylos, kurios tikėjausi, nebuvo. Aš girdėjau muziką.
Jeigu norite, galite netikėti, tačiau lietus man grojo. Tai buvo tyra, švelni ir švari gamtos muzika. Milijonai mažyčių lašelių, su didžiule jėga tyško į žemę ir, atsimušę į skirtingus kietus paviršius, ore skleidė vis kitokį, unikalų garsą. Tarsi nematoma virtuozo ranka švelniai spaudytų idealiai suderinto rojalio klavišus, aplink sklido neįtikėtinai aiški, sielą virpinanti melodija. Tai buvo paskutinė dangaus simfonija man.
Nusišypsojau. Ištiesiau į šonus rankas ir smarkiai atlošiau galvą. Buvo puiku. Lietus taip smarkiai krito man ant veido, kad net truputį skaudėjo. Tačiau malonumas, kurį jutau, buvo vertas viso pasaulio skausmo. Mėgavausi magiška akimirka. Netikėtai, atmintyje iškilo seniai pamirštas paveikslas. Akimirka tapo pažįstama ir apėmė deja vu jausmas. Kartą, užvertęs galvą į viršų, lyjant smarkiam lietui, jau stovėjau. Tai buvo vaikystėje. Gimtojoje Lietuvoje...
