Persiregimo kambarys, dvi dėžutės su makiažu ir du veidrodžiai. Daugybė kostiumų ir perukų. Du aktoriai – vyras ir moteris – žengia ant scenos ir atsisukę į publiką susėda ant taburečių. Jie kalba kasdieniu tonu, be akcentų ir kostiumų. Visa tai pamatysime vėliau.

Kol kas jie tik vardija faktus. „1999 m. gegužę Raisa Maksimovna kartu su vyru išvyko į Australiją“, – pradeda moteris. „Gorbačiovas pripažino, kad skrydis atgal buvo ilgas ir sunkus, – tęsia vyras. – Jis vis dar negali atsikratyti minties, kad kelionė paskatino procesą, kuris jau buvo prasidėjęs...“

Tas procesas buvo leukemija. Tų metų liepą, pasakoja aktoriai, Raisa Gorbačiova išvyko gydytis į Vokietiją. Michailas buvo šalia jos, laikė ją apkabinęs, kalbėjosi su ja ir matė, kaip ji mirė. Palata turėjo būti sterili, tad Gorbačiovas buvo apsivilkęs apsauginį kostiumą. Raisa atsisakė morfino, kad galėtų jį matyti ir girdėti; vieną naktį, norėdamas nukreipti jos dėmesį nuo nepakeliamo skausmo, vyras liūliavo ją glėbyje, kol jiedu pasakojo vienas kitam istorijas iš pusės kartu praleisto šimtmečio.

Per tris valandas ant scenos Maskvos tautų teatre mylimiausi Rusijos aktoriai Jevgenijus Mironovas ir Chulpan Khamatova pasakoja ir išgyvena tas pačias istorijas. Žingsnis po žingsnio jie vis labiau įsikūnija į savo veikėjus. Jie dažosi, keičia balsus ir gestikuliuoja: Michailas giliai taria balses kalbėdamas kazokų gyvenvietėse įgytu pietietišku akcentu; Raisos dikcija manieringa ir trykšta socialistiniu optimizmu. Rusijos psichologinio realizmo mokykloje išmokyti aktoriai kuria meistriškus ir empatijos kupinus Grabačiovų personažus.

Įkūnyti Gorbačiovą – tai asmeninė duoklė („Man Gorbačiovas patinka“, – prisipažįsta J. Mironovas) ir bandymas suprasti žmogų, pakeitusį tiek ant scenos, tiek salėje sėdinčių žmonių gyvenimus. „Norėjome suvokti, koks jis atėjo ir koks išėjo, su savimi nepasiėmęs nieko ir vis dar tikėdamas socializmu“, – aiškina J. Mironovas. Nežinia, norėdamas to ar ne, J. Gorbačiovas taip pat perbraižė ir pasaulio žemėlapį – pokyčiai ir pasidalijimai projektoriumi rodomi ant salės sienos.

Gorbačiovas bučiuojasi su Rytų Vokietijos lyderiu Honekeriu

Michailas Gorbačiovas – paskutinis Rusijos teatrų scenose pasirodęs komunistų partijos generalinis sekretorius. Tačiau tikrai ne pirmasis. Sovietiniu laikotarpiu per buvusių ir esamų sovietų lyderių jubiliejus rodomi spektakliai buvo neatsiejami nuo oficialios idealizuotos istorijos. Visai įmanoma, kad jei M. Gorbačiovas būtų priėmęs kitokius sprendimus, dabar jis vis dar vadovautų politbiurui, o kovo mėnesį kiekvienas valstybės teatras rengtų pasirodymus jo 90 mečio proga.

Istorijos smagračiai

Tačiau 1985 m., kai M. Gorbačiovas atėjo į valdžią (prieš pat J. Mironovui įstojant į Maskvos teatro meno mokyklą), mintis, kad vienas madingiausių ir brangiausių Rusijos teatrų buvusį sovietų lyderį pagerbia ne verčiamas, o savo noru, būtų pasirodžiusi kvaila. Šiomis dienomis į M. Gorbačiovą taip pat dažniausiai žvelgiama ne su dėkingumu, o su panieka. Nostalgijos imperijai kamuojamas ir neseniai praturtėjęs valdantysis elitas (kaip ir dalis paprastų gyventojų) geriausiu atveju jį laiko nevykėliu, o blogiausiu – išdaviku, paskatinusiu supervalstybės žlugimą.

Dėl to nenuostabu, kad spektaklis „Gorbačiovas“ sukurtas Latvijoje – vienoje iš trijų Baltijos respublikų, kurioms jo politika padėjo atgauti laisvę. Kartu su spektakliu sukurtame dokumentiniame filme latvių režisierius Alvis Hermanis įrašytame pokalbyje M. Gorbačiuovui pasakė: „Ką tik supratau, kad be motinos ir tėvo, didžiausią įtaką mano gyvenimui padarėte jūs – kaip ir milijonams kitų žmonių.“ Nors jis daug kartų dirbo Rusijoje, 2014 m. už tai, kad kritikavo Vladimirą Putiną, režisieriui uždrausta įvažiuoti į šalį. Kad galėtų grįžti ir susitikti su M. Gorbačiovu, pagrindiniam aktoriui reikėjo asmeniškai prašyti prezidento leidimo.

Spektaklio tekstas sukurtas iš M. Gorbačiovo memuarų ir padalintas į trumpus pasakojimus:
„Gorbačiovas ir pirmoji meilė“, „Gorbačiovas ir Stalino kūnas“, „Gorbačiovas ir medus“. Tai – ne biografinis kūrinys ir ne politinė drama. M. Gorbačiovo vadovavimas sovietų valstybei nupasakotas viena eilute: „Tie šešeri metai prabėgo kaip viena diena.“ Režisierių ir aktorius domina kitokie klausimai: kaip šis vyras pateko į viršūnę sistemos, sukurtos slopinti žmogiškus instinktus? („Labiausiai suklydome nuvertinę Gorbačiovą“, – vėliau prisipažino KGB vadovas). Ir kas paskatino jį imtis reformų, 1991 m. sužlugdžiusių Sovietų Sąjungą ir atėmusių valdžią iš jo paties?

Gorbačiovas

Daugybėje knygų kartojama, kad Sovietų Sąjungos žlugimas buvo ekonomiškai neišvengiamas, kad M. Gorbačiovas neapskaičiavo savo politinių veiksmų pasekmių ir kad didelę įtaką padarė Vakarai. Epizodinį vaidmenį atliko ir teatras. Netrukus po to, kai tapo valstybės vadovu, M. Gorbačiovas nuėjo į Maskvos dailės teatrą pažiūrėti Čechovo „Dėdės Vanios“. Vėliau jis paskambino režisieriui ir pasakė, kad stebint Vanios personažą jam plyšo širdis. „Metas vėl išjudinti reformų smagračius“, – pareiškė jis.

Tačiau sutelkęs dėmesį į M. Gorbačiovo santykius su Raisa, A. Hermanis įveda su Sovietų Sąjungos vadovais retai siejamą motyvą – meilę. „Aš įsitikinęs, kad jei ne Raisa ir jo meilė jai, perestroikos nebūtų buvę. Jis visą gyvenimą bandė ją sužavėti“, – teigia režisierius. Tokį intymų požiūrį į istoriją aprašė ir gulage miręs poetas Osipas Mandelštamas. „Jei ne Elena, kas jums būtų Troja, Achėjos kariai? – rašė jis. – Tiek jūrą, tiek Homerą išjudina meilė.“

Pora susitiko šokiuose Maskvos valstybiniame universitete, į kurį M. Gorbačiovas pateko nelaikęs stojamųjų egzaminų, nes kartu su tėvu gimtajame Stavropolio regione nuėmė rekordiškai didelį derlių. Iš kaimo kilęs javų kombaino vairuotojas su pietietišku akcentu pokario miestiečių inteligentų tarpe buvo pašalietis, nors ir labai norėjo tapti vienu iš jų. Pareiginga filosofijos fakulteto studentė Raisa įkūnijo jo svajonę apie kitokį gyvenimą, kuris buvo artimesnis klasikinei rusų literatūrai, o ne marksismui ir lenininzmui, kurio ji mokėsi ir kurį vėliau pati dėstė.

Gorbačiovas su žmona Raisa

Jiedu susituokė 1953 m. rugsėjį, praėjus šešiems mėnesiams po Stalino mirties. Nuotaka vilkėjo nauja suknele, bet avėjo skolintais batais; vestuves pora atšventė su burokėlių ir bulvių mišraine universiteto valgykloje. Nuo to laiko, kad ir kur jie bebūtų – keliautų po dulkėtas Stavropolio stepes ar vaikštinėtų apsnigtais takeliais prie savo valstybinio vasarnamio (kur nepasiekdavo vyriausybės pasiklausimo įranga) – jiedu visada dalinosi jausmais, mintimis ir dvejonėmis. „Negalime toliau taip gyventi“, – vėlyvą naktį tapęs generaliniu sekretoriumi jai pasakė jis.

Aukštesnė prasmė

Jiedu išsiskyrė iš kitų Rusijos vadovų tarpo, nes santykius rodė viešai. Rusijos vadovas turėjo būti susituokęs su tauta ir asmeninio gyvenimo turėti negalėjo. Kitų sovietų vadovų žmonos laikydavosi nuošalyje. Raisos matomumas visuomenėje, elegantiški drabužiai, intelektas ir išsilavinimas sovietų tarpe sulaukė pajuokos ir pagiežos. Tačiau (spektaklyje, o galbūt ir gyvenime) M. Gorbačiovo atsidavimas žmonai paskatino jį žmonių gyvybes vertinti labiau negu ideologiją ar geopolitiką. Raisą jis mylėjo labiau negu valdžią.

Šitai paaiškėjo 1991 m. rugpjūtį įvykus nesėkmingam perversmui, kuris sukėlė pirmąjį Raisos širdies smūgį. Kai pora grįžo iš Krymo, kur buvo laikomi namų arešte, M. Gorbačiovas neprisidėjo prie piliečių, švenčiančių jo paleidimą ir pergalę prieš KGB. Jis liko su mylimąja. Kaip scenoje pareiškia J. Mironovas Gorbačiovas: „Aš nebuvau susituokęs su valstybe – Rusija ar Sovietų Sąjunga. Aš buvau susituokęs su savo žmona ir tą naktį praleidau su ja ligoninėje. Gali būti, kad šis sprendimas buvo svarbiausias mano politiniame gyvenime.“

Nors M. Gorbačiovą daugelis tėvynainių niekina, J. Mironovo ir C. Khamatovos šlovė padėjo „Gorbačiovui“ sulaukti didelio pasisekimo. Pats M. Gorbačiovas pamatęs spektaklį iš savo ložės parodė iškeltus nykščius, o sujaudinta publika ėmė ploti atsistojusi. „Labai džiaugiuosi, kad jis turėjo progą šitai patirti“, – teigia J. Mironovas.

Gorbačiovas su žmona Raisa

Tikriausiai potyris buvo gana keistas – spektaklio gale J. Mironovas įkūnija dabartinį 89-erių sulaukusį politiką, ir vaidmenį atlieka taip šiurpinančiai tiksliai, kad skirtumas tarp jų tarsi išnyksta. Jis sėdi vienas prie tualetinio staliuko, mintyse regėdamas gyvenimo su Raisa prisiminimus, negalėdamas prisiversti išmesti jos daiktų ir vis dar užuosdamas jos kvepalų dvelksmą.

Šis jau senas politikas – tai pagrindinė tema, aptariama kartu su spektakliu sukurtame dokumentiniame filme, režisuotame Latvijoje gyvenančio rusų režisieriaus Vitalijaus Manskio (kuris neseniai buvo suimtas proteste dėl opozicijos politiko Aleksejaus Navalno apnuodijimo). Filmas pavadintas „Gorbačiovas. Rai“: tai – žodžių žaismas pasinaudojant mažybine Raisos vardo forma, kuri taip pat reiškia „rojus“. Jame yra keletas scenų, kuriose su M. Gorbačiovu kalbasi aktoriai, tačiau filmas pradedamas nuo kadro su keliais sovietų laikų telefonais – tyliomis buvusios valdžios relikvijomis. Dabar M. Gorbačiovas gyvena vienas ir juda lėtai. V. Manskis apiberia jį klausimas ir dogmatiškais teiginiais apie politiką, laisvę ir jo vaidmenį istorijoje.

Tačiau M. Gorbačiovas nepaklūsta režisieriaus norams ir išsiveržia iš kadro, kaip kažkada išsiveržė ir iš ideologinių suvaržymų. Klausydamasis klausimų jis apžiūrinėja rankas vagojančias venas, tarsi nustebintas pasikeitusio savo paties kūno. Fizinis trapumas tik pabrėžia didžiulio autoriteto, gilumo ir proto įspūdį. Joks aktorius, net ir J. Mironovas, negalėtų pralenkti jo charizmos.

„Sakėte, kad mirus Raisai, dingo gyvenimo prasmė“, – taria V. Manskis. „Dingo“, – patvirtina M. Gorbačiovas. „Bet ar gyvenimo prasmė – tik mylėti vieną moterį ir su ja turėti vaikų? – nustebęs perklausia V. Manskis. – Negi nėra kokios nors aukštesnės prasmės?“ „Kas gali būti aukščiau nei mylėti moterį ir būti jos mylimam?“ – atsako M. Gorbačiovas.

Filmo pabaigoje M. Gorbačiovas savo baritonu padainuoja ukrainietišką dainą (ji dainuojama ir spektaklyje) apie sidabrinę upę ir dievišką žalią mišką, kurią jam vaikystėje dainuodavo mama. Žmogus, kuris pakeitė XX a. istorijos kryptį ir išlaisvino šimtus milijonų žmonių iš sovietų valdžios, dabar atrodo vienišas pabėgėlis iš kitos eros. Tačiau jis laisvesnis už bet kurį kitą prieš ar po jo Kremliuje valdžiusį politiką. „Pavadinkite filmą „Pokalbis su keistuoliu“, – linksmai žybtelėjęs akimis pataria jis V. Manskiui.