Pirma, dauguma legendų gali būti plepalai, su laiku lyg samanos ant rašytojų asmenybės užaugę mitai. Antra, nemanau, kad tikrai svarbu, ar menininkas kūrinį sukūrė vilkėdamas vien trumpikes, ar savo mintis generavo rankose gniaužydamas talismaną, ar kūrybos metu valgė daug brokolių. Subjektyvios jūsų ir meno kūrinio sąveikos bei kūrinio meninės vertės tai nekeičia. Vis dėlto, kad jau tokią temą išjudinau, nebijokime patenkinti savo smalsumą ir pažiūrėti, kaip kūrė didieji rašytojai.
Jei kalbėtume apie mūsų krašto rašytojų kūrybinius įpročius, daug ką atskleidžia XX-ojo amžiaus rašytojų gyvenimo aplinkybės. Kaip taikliai pastebėjo Mykolas Sluckis, „lietuvių literatūros kūrėjai nuo seno garsėjo kaip devyndarbiai. Pamokslininkai, laikraštininkai, mokytojai, aukų rinkėjai, neraštingųjų gynėjai, žodžiu, plačiausio profilio visuomenininkai.“ Iš čia plaukė ir jų įpročiai. Pavyzdžiui, Petras Cvirka, Jonas Šimkus daug savęs atidavę pradedantiesiems rašytojams, žurnalų korektūroms, prie savo raštų prisėsdavo tik laisvu laiku, kartais naktimis. Drįstu manyti, jog ir mūsų laikmečio rašytojai dažnai kuria tik pribėgomis, nuo kitų darbų atlikusiu laiku, nes iš rašymo gyventi Lietuvoje vis dar sunku.
Žinoma, Lietuvos rašytojų įpročiai nėra tokie egzotiški kaip pasaulinių literatūros grandų. Antai Amerikiečių poetas Wallace Stevens rašė savo eilėraščius ant nedidelių popierėlių vaikščiodamas, nes manė, jog vaikštant stimuliuojamas kūrybinis potencialas. Edgaras A. Po atskirus savo raštų lapus suklijuodavo į vieną ritinį senovės egiptiečių stiliumi. Panašių polinkių turėjo ir Džekas Keruakas. Savo žymųjį romaną „Kelyje“ jis taip pat užrašė ant ilgo vientiso ritinio. Tai leido jam rašyti vienu ypu negaištant laiko krapštymuisi prie rašomosios mašinėlės po kiekvieno prirašyto puslapio. Šį savo šedevrą Keruakas net nunešė leidėjui ir išvyniojo tiesiai ant grindų. Žinoma, leidėjui tai nelabai patiko, nes jam galvoje kirbėjo tik viena mintis: „Kaip reikės tokį raštą taisyti?“.
Keisti rašytojų įpročiai apima pačius, atrodytų, nereikšmingiausius elementus. Vis dėlto, kūrėjams tai veikiausiai atrodė svarbu. Juk kitaip nebūtų tokių įpročių išsiugdę. Trumanas Kapotė vengė pradėti rašyti ar užbaigti rašinius penktadieniais. Džonas Miltonas prieš rašydamas klausydavosi, kaip jam skaitoma Biblija. Džeimsas Džoisas rašydavo ant pilvo gulėdamas lovoje, rašė su dideliu mėlyno rašalo rašikliu, apsirengęs baltą drabužį, o didžiumą romano „Finegano budynė“ epizodų užrašė lentoje su kreida. Tačiau šie įpročiai nebuvo vien ekstravagancijos proveržis, Džoisas turėjo problemų su rega. Rašydamas kreida geriau matė, kas rašoma, o baltas dėvimo drabužio audinys atspindėdavo šviesą tamsoje.
Moterys rašytojos įpročių margumu nė per nago juodymą nenusileido vyrams. Virdžinija Vulf rašymui skirdavo pustrečios valandos rytais ir rašydavo ant pakankamai aukšto ir nuožulnaus stalo. Prie jo dirbdama romanų „Orlandas“ ir „Misis Dalovei“ autorė galėjo matyti savo raštus tiek iš arti, tiek iš toli. Egzistuoja nuomonė, jog prie tokio aukšto stalo stovėdama, o ne sėdėdama, rašytoja kūrė vien dėl to, jog jos sesuo tapydavo stačiomis. Kai galiausiai V. Vulf perėjo prie rašymo sėdimoje pozoje, ji naudodavo savotišką rašymo lentą, prie kurios visuomet būdavo pritvirtintas lovelis rašikliams ir rašalui. Toks metodas apsaugojo nuo darbo priemonių stygiaus kūrybos įkarščio viduryje. Pritrūkti rašymo priemonių kūrybos sūkuryje nemėgo ir rašytojas Džonas Steinbekas. Rankraščius Steinbekas rašė pieštuku ir ant savo stalo mėgo laikyti dvylika tobulai nusmailintų pieštukų. Kadangi naudodamas tradicinius briaunuotus pieštukus Steinbekas prisitrindavo nuospaudas, jo redaktorius jam siųsdavo apvalius pieštukus.
Gana įdomus rašytojų santykis su darbo apimtimis. Džekas Londonas parašydavo 1000 žodžių į dieną, Thomas Wolfe – 1800 žodžių, Viljamas Goldingas – 3000 žodžių, o Raimondas Čandleris produktyviausiomis dienomis pasiekdavo 5000 žodžių. Esama ir dar darbštesnių autorių. Štai Anthony Trallope stengėsi parašyti po 250 žodžių kas 15 minučių. Toks rašytojų polinkis skaičiuoti darbo vaisius kiekybiškai nėra visiškai nepagrįstas. Kartais rašytojus spausdavo leidyklų terminai. Pavyzdžiui, Viktorui Hugo rašant „Paryžiaus Katedrą“ terminas taip prispaudė autoriui uodegą, jog Hugo net užrakino savo drabužius, kad nesusigundytų išeiti iš namų, kol nepabaigs darbo. Į kiekybę spjaunančių rašytojų gretose galėtume pastatyti Džeimsą Džoisą, kuris kartais į dieną parašydavo tik du tobulus sakinius. Greta galėtų stovėti ir Dorothy Parker, kuri parašiusi penkis žodžius imdavo taisyti bent septynis jau parašytuosius.
Kūrybiški žmonės semiasi įkvėpimo visur, kur tik įmanoma. Ir gastronomija tikrai nėra išimtis. Agata Kristi mintyse kurdama žmogžudysčių istorijas mėgdavo gulėti vonioje ir kramsnoti obuolius, Mary Flannery O'Connor patenkindavo savo kūrybinį apetitą vaniliniais vafliais, o Vladimiras Nabokovas siužetus lipindavo melasa. Jei jau kalbėti apie pojūčius, liežuvis nėra vienintelis jutiminis organas. Ne mažiau kūrybinei estetikai gali būti svarbu tai, ką matai akimis. Aleksandras Diuma ilgą laiką romanus rašė tik ant melsvo popieriaus, o straipsnius – ant rausvo. Čarlzas Dikensas pirmenybę teikdavo mėlynam rašalui, tik čia jam svarbi buvo ne pati spalva, paprasčiausiai mėlynas rašalas greičiausiai išdžiūdavo. Virdžinija Vulf naudodavo kelių spalvų rašalą: žalią, mėlyną, violetinį. Pastarąjį ji pasirinkdavo laiškų rašymui.
Ne visiems rašytojams pavyko arba buvo malonu rašyti namų aplinkoje. Gertrude Stein mėgo mintyse kurti siužetus, o neretai ir rašyti važiuodama automobiliu. Kol jos partnerė Alice B. Toklas vairuodavo judviejų „Fordą“, G. Stein iš kišenės išsitraukdavo rašiklį ir popieriaus lapą. Produktyviausi jai buvę momentai, kuomet tekdavo stovinčiame automobilyje laukti gyvenimo draugės. Tokias kūrybai pavogtas akimirkas, beje, mėgo ir Vladimiras Nabokovas. Tuo tarpu Joseph Heller idėjos gimdavo važiuojant autobusu, o Vudis Alenas savo jumoristinius perliukus kūrė važinėdamasis Niujorko metro. Tačiau šiuo atžvilgiu važiuotus rašeivas gerokai pranoksta Valteris Skotas, kuriam eilės galvoje gimdavo jodinėjant žirgu.
Jei žavitės rašymu ir norėtumėte šioje srityje pamiklinti savo plunksną, nevertėtų pulti ieškoti melsvo popieriaus ar imti jodinėti. Kiekvienas turime savo individualų kelią ir galbūt šie rašytojų įpročiai tėra su pačiu rašymu menkai tesusijusios keistybės. Verčiau į šiuos rašytojų bruožus pažiūrėkime kaip į raktą, kuris galbūt padės atrakinti papildomas prasmes autorių tekstuose. Na, o jei ir neatrakins, bent patenkinome smalsumą.
