Šešėlis krito ir ant paties šventojo Jono Pauliaus II, kuris, nors jau netvirtai, bet vis dar stovėdamas prie Bažnyčios vairo, leidosi įtikinamas McCarricko nekaltumu ir paskyrė jį Vašingtono arkivyskupu ir kardinolu. Narpliojant ilgos ataskaitos gijas, reikėtų matyti ir kitą netiesiogiai jos parodytą svarbų dalyką – kaip labai per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė tiek pačios Bažnyčios laikysena kunigijos seksualinių nusikaltimų atžvilgiu, tiek bažnytinės ir pilietinės bendruomenės jautrumas šioms problemoms, jų recepcija. Žinoma, ir kunigų pedofilija, ir seksualinis priekabiavimas, ir homoseksualizmas kaip protekcijų užsitikrinimo ir karjeros priemonė yra ir visada buvo jokio pateisinimo neturintis blogis. Tačiau dabar pagaliau jau aiškiai sakoma, kad institucijos reputacija nėra svarbesnė už teisingumą ir nukentėjusiojo skausmą. Baigia galutinai išgaruoti ir Bažnyčios pretenzija turėti tam tikrą teisinį imunitetą, net ir kriminalinius nusikaltimus spręsti savarankiškai, vien kanonų teisės sferoje, slepiant nuo prokuratūros ir visuomenės. Šian¬dien, su mūsų dienų jautrumu, gali būti koktu skaityti ataskaitoje paviešintus samprotavimus kardinolų ir vyskupų, kuriems labiau už viską rūpi išvengti skandalo ir jie net nekelia klausimo, ar buvo išklausyti galimai nukentėję asmenys. Tačiau reikia atsiminti ir bendrą kontekstą, kuriame tie samprotavimai buvo išsakyti, ir tai, kad anas kontekstas – jau praeitis. Per pastaruosius du dešimtmečius įvyko lūžis, svorio centrą perkėlęs nuo rūpinimosi institucijos prestižu į nuoširdesnį rūpinimąsi sielų išganymu, pirmiausia tais, kurie yra tikrosios šių nusikaltimų aukos. Pagaliau ir visas visuomenės gyvenimas evoliucionavo didesnio jautrumo žmogaus teisėms ir asmens orumui linkme. Mūsų dabartį ir tuos dar palyginti nesenus laikus jau skiria gana didelis „hermeneutinis atstumas“. Reikia tai atsiminti, kai šiandien imamės vertinti kelių dešimtmečių senumo veiksmus ir žodžius.
McCarricko bylos paviešinimas paliko neatsakytą kitą kiek anksčiau labai karštai diskutuotą klausimą: ką iš tiesų reiškia popiežiaus Pranciškaus žodžiai apie homoseksualių porų sugyvenimą, ištarti spalio 21 d. Romos kino festivalyje pristatytame Jevgenijaus Afinejevskio filme Francesco?
„Homoseksualūs asmenys turi teisę būti šeimoje. Jie yra Dievo vaikai, turi teisę į šeimą. Nieko negalima išmesti iš šeimos ar dėl to padaryti gyvenimą nepakeliamą. Sprendimas galėtų būti civilinės partnerystės įstatymas. Jie turi teisę į teisinę apsaugą. Aš tai gyniau.“
Vieniems šios kelios filme popiežiaus ištartos frazės – tai pritarimas gėjų santuokoms, nepaprastai drąsūs, seniai laukti nuo pasaulio atsiliekančios Bažnyčios vadovo žodžiai, kitiems – tai akivaizdi erezija, niekaip nesuderinama su Bažnyčios mokymu. Bandyta ir nuosaikiau interpretuoti šią filmo ištrauką, katalikų žiniasklaida ir vyskupai bandė surasti kiek įmanoma neutralesnę popiežiui priskiriamo pasisakymo interpretaciją. Kai kas netgi ėmėsi nagrinėti atskirų ispaniškai popiežiaus ištartų žodžių prasmės niuansus ir bandė įžvelgti skirtumą tarp to, kas pasakyta, ir to, ką galbūt norėta pasakyti. Tuoj pat buvo atkreiptas dėmesys ir į gana keistą faktą, kad į popiežiaus žodžių sukeltą audrą niekaip nereaguoja Vatikanas – nei atstovo spaudai tarnyba, nei Valstybės sekretoriatas, nei už popiežiaus mokymo sklaidą atsakingas komunikacijos departamentas.
Labai greit paaiškėjo, kad popiežiaus žodžiai Afinejevskio filme yra manipuliacijos rezultatas – iškirpti ir savaip sumontuoti fragmentai interviu, kurį popiežius Pranciškus prieš pusantrų metų davė Vatikane akredituotai Meksikos televizijos kanalo „Televisa“ korespondentei Valentinai Alazraki. Pirmieji trys sakiniai paimti iš popiežiaus atsakymo į klausimą, ką daryti tėvams, kai jų vaikas ima save identifikuoti kaip homoseksualų asmenį. Originaliame popiežiaus interviu kontekste šeima – tai ne gėjų pora, bet tėvai, kurie klausia patarimo, kaip ugdyti homoseksualios lytinės orientacijos vaiką. Akivaizdu, kad ir kiti trys trumpi sakiniai – tai irgi to paties įrašo ištrauka, tačiau Meksikos televizijos transliuotame interviu su popiežiumi nėra žodžių apie partnerystę ir gėjų sugyventinių teisinę apsaugą. Greičiausiai arba pati Alazraki atsisakė šios interviu dalies, arba ji buvo pašalinta interviu autorizavimo Vatikane metu. Į viešai paskelbtą interviu nepatekęs klausimas buvo susijęs su 2009 m. Argentinos parlamente vykusiais debatais dėl tos pačios lyties asmenų santuokų. Komentuodamas savo poziciją tuo metu, kai dar buvo Buenos Airių arkivyskupas, popiežius žurnalistei atsakė, kad „neadekvatu kalbėti apie homoseksualų santuoką“ ir pridūrė tuos kitus tris sakinius („Sprendimas galėtų būti civilinės partnerystės įstatymas. Jie turi teisę į teisinę apsaugą. Aš tai gyniau“), kurie nepateko į galutinį Meksikos televizijos interviu variantą, bet pateko į Afinejevskio filmą.
Atrodytų, viskas aišku – akivaizdi manipuliacija. O vis dėlto Vatikanas tylėjo, niekaip oficialiai nereagavo, nieko nepaaiškino. Buvo imtasi tik vieno neviešo bandymo: į spaudą nutekėjo Valstybės sekretoriato instrukcija nuncijams, kurių buvo prašoma nuraminti vyskupus, paaiškinti jiems, kad popiežiaus žodžiai buvo išimti iš konteksto ir kad nėra jokio pagrindo kalbėti apie doktrinos santuokos ir homoseksualių santykių klausimais kaitą.
Jevgenijus Afinejevskis išgarsėjo dokumentiniais filmais apie karą Sirijoje ir ypač 2016 m. juosta Winter on Fire apie Ukrainą, tad natūralu, kad Vatikano komunikacijos departamentui turėjo būti labai patraukli bendradarbiavimo su juo perspektyva. Verta prisiminti kitą bendradarbiavimo pavyzdį – 2018 m. Wimo Wenderso filmą Pope Francis: A Man of His Word. Kai kas jau post factum bandė kaltinti komunikacijos departamento vadovus, kad šį kartą sutiko bendradarbiauti su režisieriumi – homoseksualizmo propaguotoju. Tačiau tai ne itin tvirtas argumentas, nes vienintelis Afinejevskio filmas, kuriame keliamas homoseksualizmo klausimas, – tai 2009 m. komedija Oy Vey! My Son Is Gay!! apie sūnų gėjų užauginusios Amerikos žydų šeimos peripetijas. Po sėkmingo bendradarbiavimo su Wendersu patirties, Vatikane labai geranoriškai buvo priimtas ir Afinejevskis, leista jam disponuoti video dokumentikos archyvu, kuriame buvo ir Meksikos televizijai popiežiaus duoto interviu įrašas (visus popiežiaus interviu įrašo Vatikano kameros). Pasitikėjimo ir bičiuliškos atmosferos viršūnė buvo popiežiaus audiencija Afinejevskiui spalio 21 d. – filmo projekcijos Romos festivalyje dienos rytą. Tą dieną režisieriui sukako 48 metai. Instagram tinkle jis pasidalijo nuotrauka, kurioje pats popiežius, kitiems dalyviams džiugiai plojant, jam įteikia gimtadienio tortą. Tad galima tik įsivaizduoti popiežiaus aplinkos žmonių pasimetimą ir suglumimą, kai jau tos pačios dienos popietę, po filmo peržiūros festivalyje, pradėjo sklisti sensacingos žinios, esą popiežius pritariąs gėjų santuokoms. Beje, dar prieš Romos festivalį filmas Francesco buvo apdovanotas Italijoje prieš keletą metų įsteigta Kinéo Movie for Humanity Award premija. Jos įteikimas buvo numatytas Vatikano soduose rytojaus dieną po premjeros. Premija, kaip planuota, buvo įteikta, bet apie įteikimo ceremoniją nepranešta nė žodžio.
Nebuvus oficialaus paaiškinimo, ga¬lima tik spėlioti, kad tylos priežastis buvo apmaudas ir nusivylimas, kurį teko patirti žmonėms, nepaisant gerų norų įsivėlusiems į situaciją, kuri staiga tapo nebevaldoma. Juk nebuvo įmanoma kaltinti bloga valia tik reži¬sieriaus (jei iš tiesų būta blogos valios), nepripažįstant savo atsakomybės dėl popiežiaus įvėlimo į dviprasmišką situaciją. Norėta, kad būtų geriau, o išėjo... kaip išėjo. Tad nuspręsta visą nejaukumą užgniaužti tylėjimu.
Kas lig šiol pasakyta, neatsako į pagrindinį klausimą – į didžiausią šio atvejo sukeltą abejonę, tapusią kone kaltinimu, kad Pranciškus norįs keisti Bažnyčios mokymą. Šį kartą nesulaukę oficialaus paaiškinimo, galime prisiminti kitą atvejį, kai popiežiui buvo užduotas panašus klausimas. 2013 m. liepos 28 d. Pranciškui grįžtant iš pirmosios apaštališkosios kelionės, iš Rio de Žaneiro į Romą skrendančiame lėktuve jo, be kita ko, buvo paklausta, ką jis mano ir apie tos pačios lyties asmenų santuokas, kokia jo pozicija. „Kokia pozicija? Tokia, kaip Bažnyčios. Juk esu Bažnyčios sūnus“, – atsakė Šventasis Tėvas.
