Eilėraščių rinkinys „Žuvys fontanuose“, kaip ir daugybę vaikų literatūros apdovanojimų pelniusi knyga „Laimė yra lapė“, gimė apjungus kūrybinio dueto jėgas – rašytojos E. Daciutės eilėraščiais papasakotas istorijas vizualizavo iliustruotoja Aušra Kiudulaitė. Šiose istorijose – kasdienybės, kelionių, santykių, pokalbių nuotrupos. Kiekvienas eilėraštis atsirado iš vis kitokio jausmo ir kitomis aplinkybėmis. Kiekvienam iš mūsų jis gali prabilti savu balsu.
Rinkinyje yra daug vandens, tekėjimo. Kai pasirinkau šį pavadinimą, ėmė skleistis naujos prasmės. Viena vertus, žuvys fontanuose gali reikšti, kad tu savo terpėje, nes esi žuvis vandenyje. Tačiau tas vanduo yra dirbtinai sukurtoje formoje, tu iš jo niekur nepabėgsi, aplink vaikšto žmonės, tai nėra tavo erdvė. Galima įžvelgti ir emigracijos ar žmogaus mieste motyvą. Bet kurioje erdvėje gali pasijusti ir gerai kaip žuvis vandenyje, ir blogai, nes ne savo natūraliuose vandenyse.
žuvys fontanuose
fontanuose gyvena žuvys
nebeišplauksiančios į jūrą
jos visą dieną smalsiai žiūri
jos visą naktį tyliai tūno
kol aplink sukasi ir ūžia
marga praeivių karuselė
jau šilta vidurys gegužio
ir gražios moterys lyg lėlės
srovės pagautos romiai plaukia
tylėdamos į savo jūras
o žuvys jų fontanuos laukia
kažką sakytų bet tik žiūri
*
Vieną kartą lėktuve sėdėjau šalia senukų poros, kuriuos pavadinau Džonu ir Džeine. Grįžusi namo parašiau eilėraštį. Jie visą kelią tylėjo, bet jautei, kad tarp šių žmonių yra ryšys. Atrodo, kad toks visiškai atsitiktinis susitikimas su žmonėmis, su kuriais net nepašnekėjau, bet štai gimė istorija, aš panorau ją užrašyti.
kelionė lėktuvu
išgirdau prieš kylant lėktuvui
jo vardas tikrai buvo Džonas
o jos nežinau tarkim Džeinė
sutūpę abu man prie šonų
Dievas tėvas sūnus iš kairės
dešinėj šventoji dvasia
pusantros valandos kelionėj
nors sėdėjom visai ne trise
delnuose aš laikiau sučiupus
savo mažojo vaiko kojas
žiū pataikys tokie jie trapūs
pietų metas vaikas miegojo
ačiū Dievui – galvoj kartojau
tą akimirką kaip jis centrinė
kaimynų delnuos po planšetę
knygoj jo konsteblis gynė
nuo žudiko gimtąjį miestą
ekrane jos didelėm raidėm
liejosi meilės istorija
ir matyt laimingai baigės
mums leidžiantis į Baltimorę
šventoji dvasia man prabilo
šis vaikas geras keliautojas
ir lyg moira siūlą nuvijo
į kitus lėktuvus kur dar neskrenda
apie juos tik tai sužinojau
kad sėdėt mėgo Džonas ir Džeinė
ne šalia o kitiems prie šono
*
Eilėraštį apie mirusią mergaitę sukūriau, kai su šeima keliavome po Ameriką ir nutarėme aplankyti muziejų Portlande. Jis buvo sudarytas iš skirtingo laikotarpio namelių, kurie vaizdavo, kaip tam tikrais laikotarpiais gyveno portlandiečiai, kaip kūrėsi, plėtėsi miestas, kokios tautos rašė jo istoriją. Užsukusi į žydų, emigravusių iš Ukrainos, namą, pamačiau lovą, ant jos esančią lėlytę, dar keletą žaislų ir man iškilo toks mažos mergaitės, kuri niekada neužaugo vaizdas. Nufotografavau, o vėliau, žvelgiant į nuotrauką, išsivyniojo ir mergaitės Ados istorija.
mažoji Ada saulele
mažoji Ada saulele
gaila
kad taip niekad ir neužaugai
likai metro penkiolikos
dviem auksinėm kasytėm
šešiom strazdanom papuošta nosim
tos paskutinės
tos septintosios
tos laimingiausios
pritrūko
gražioji Ada saulele
deja
toji vasara staigiai nutrūko
niekas iš tikro nežino
kas tąsyk nutiko
ir diena mums žadėjo daug nuotykių juoko
ta paskutinė
toji juodžiausia
toji liūdniausia diena
geroji Ada saulele
skaudu
kai nuvysta kas augti turėjo
taip ir nespėjai
savo žiedo išskleisti
pėdsakus seniai jau nušlavė vėjas
nei juoko sode
nei vaizdo lange
nepaliko
*
Eilėraštį apie daktarą Li parašiau šių metų pavasarį. Kai pavasarį prasidėjo karantinas, sakiau sau, kad nieko nerašysiu nei apie jį, nei apie virusą. Jie to neverti. Bet daktaro Li istorija mane labai sujaudino ir priminė Kasandrą iš Iliados, kurios pranašystėmis niekas netikėjo. Eilėraštis pasakoja apie Kinijoje gyvenusį realų daktarą, kuris nukentėjo, kai informavo valdžią apie koronavirusą, juo niekas netikėjo. Paskui pats, beje, nuo to viruso ir mirė. Nenorėjau, kad toks žmogus išnyktų tarsi jo ir būt nebuvę. Eilėraščiu pastačiau jam savotišką paminklą. Kadangi esu gyvenusi Kinijoje, visa ta aplinka man tebėra geria pažįstama, saugoma atimintyje. Tebeprisimenu ir kvapus, ir spalvas, ir architektūrą, vietinius muzikos instrumentus.
mirtis kalbasi su daktaru Li
daktare Li
tenorėjau nuskinti
gėlių savo sodui
surinkt iš eilės
puokštę didžiulę
turgaus prekeivių
akiniuotų studentų
senukų kur hutonguos
žaidžia madžongą
nereikėjo tampyt
už skvernų
rodyt pirštais
daktare Li
tu taip pat esi žiedas
patekęs į puokštę
pakąstas stingdančio
mano alsavimo
ironija gydei akis
virš kaukių išeinant
matei vien tik jas
nei grimasos
nei šypsenos
ar rainelių raštą skaitei
ar ieškojai manęs
merk akis
daktare Li
matai tolumoj
Dangaus paviljonas
ir kvepia gėlėm
ten ilsis drakonai
groja šengas
skamba erhu ten jau
laukiam tavęs daktare Li
