Pirmą kartą patekau į Septintąjį kilometrą, kai man sukako ketveri metai – įžymus Vilniaus daktaras, kuris mane gydė nuo eilinės ligos, savo šviesiai žalia „Volga“ vežė mane per Turniškes į Valakampius, bet važiavome ne tiesiai, o kažkodėl pasukom Nemenčinės link. Tėvas labiau mėgsta paslaptingesnį aplinkinį kelią į Valakampius, – paaiškino man „suaugę“ daktaro vaikai. Dvilyčiai pokariu gimę dvyniai, jiems turbūt buvo apie 15 metų, draugiškai mane globojo. Susižavėjęs dairiausi per langą – plentas ištuštėjo, pamačiau, kad jis lygus kaip stiklas, be duobių, be šiukšlių ar besivoliojančių akmenų, prie pat kraštų ryškiai žaliavo žolė. Dvyniai atidarė „Volgos“ langus, pajutau gaivų vasaros vėją, ir pirmąkart nebij