Jo pageidavimu po spektaklių vakarais nevyko tradiciniai, daug nervų spektaklių kūrėjams ir kritikams kainavę spektaklių aptarimai: kalbėti dviejų teatro kolektyvų ir svečių akivaizdoje iš karto po spektaklio, kai čia pat sėdi saugumo atstovas su bloknotėliu rankoje ir ramybės tetrokštantis ministerijos atstovas, sumesti galvoje, ką sakyti, o ko nesakyti, nes gali pakenkti ir teatrui, ir sau, tikrai nebuvo lengva.
Suprantama, jis nenorėjo, kad būtų kalbama apie „Katedros posėdį“, kurį pastatė užklydęs režisierius Raimondas Polis. Tačiau kritikams buvo skirtas nemažas kambarys; jame buvo ne tik ilgas posėdžių stalas, prie kurio rinkdavomės pasidalinti įspūdžiais, bet ir visiems laisvai prieinama alaus statinė. Užtat festivalio nuotaika buvo puiki, visi jautėmės atsipalaidavę. Teatras išpuoštas, po kiekvieno spektaklio vakare furšetas, kuriame greta kitų puikių užkandžių būdavo atnešamas ant padėklo ir keptas paršiukas – toks mažiukas, užsimerkęs, su uodegyte...
