Apžvalginė kauniečio Gintauto Vaičio paroda sostinės rotušėje veikė rugpjūčio mėnesį. Jis – vienas iš nedaugelio viduriniosios kartos tapytojų, nuosekliai kuriančių abstraktųjį meną. Tokį pasirinkimą lėmė studijų Vilniaus dailės akademijoje metais jo kursui dėsčiusio Kęstučio Zapkaus, atvykusio iš Niujorko, įtaka. Kitiems studijų draugams – Patricijai Jurkšaitytei, Žilvinui Kempinui, Aidui Bareikiui, Juliui Ludavičiui, Ievai Martinaitytei-Mediodijai – ši patirtis buvo tiesiog impulsas atmesti tradiciškai susiklosčiusias lietuvių tapybos normas, tiesioginį abstrakčiosios Zapkaus tapybos poveikį patyrė bene vienintelis Vaičys.
Ankstyvuosius darbus pradėjęs rodyti su vilniečių bendraminčių grupe parodose „Epitafijos ateičiai“ ir „Geros blogybės“, 1993 m. grįžęs į Kauną, savo kūrybą ir veiklą susiejo su gimtuoju miestu. Ėmė dėstyti dailę gimnazijoje, aktyviai įsitraukė į meninį gyvenimą. Nuo 2010 m. vadovauja Kauno dailininkų sąjungai. Perėmęs tarptautinio tapytojų plenero, skirto Antanui Samuoliui atminti, organizavimą, stengiasi suteikti jam šiuolaikiškesnį skambesį.
„Vieni tapybą marina, kiti gaivina. Man ji niekada nebuvo mirusi, bet suvokiu ją labai plačiai. Todėl ir kilo tokios idėjos kaip videotapyba, tapybinė mintis, tapybinės instaliacijos, tapybos objektai“, – sako dailininkas. Praplėsdamas tapybos sąvoką, Vaičys savo paveikslus papildo asambliažų elementais, objektus tapo taip, kad išnyktų riba tarp tapybos ir skulptūros, kuria instaliacijas, videofilmus, fotografuoja… Visi eksperimentai kartu su piešinių ciklais, išgryninančiais idėjas, absorbuojami svarbiausioje Vaičio kūrybos dalyje – tai tapyba ant drobės. Būtent šiuos 2014–2020 m. paveikslus Vaičys atrinko apžvalginei parodai „Spalvos ir struktūros“ sostinėje.
Išeities taškas – kruopščiai apgalvota kompozicija, išskaidoma į svarbiausius komponentus, išgaunant beveik idealią pusiausvyrą. Daugiausia dėmesio tapytojas skiria pirminių struktūrų paieškoms. Dėliodamas geometrines figūras, apsiriboja dviem dimensijomis, atmetęs trimatį vaizdavimą. Išeities tašku dažnai pasirenka šachmatų lentą ar kokį nors kitą panašų ornamentą. Mėgstama struktūra – plokščias paviršius, padengtas „gofruotomis“ arba tiesiomis linijomis. Geometrinių plokštumų ir linijų kompozicijose suskamba optinio meno atgarsiai. Supaprastinęs struktūras, formas, Vaičys apriboja ir spalvų spektrą. Jo tapyboje iki pat pastarųjų metų dominavo monochrominiai arba beveik monochrominiai paveikslai. Ankstyvuoju periodu pirmumą teikė raudonai spalvai, vėliau, pamažu, svarbios tapo mėlyna, žalia, pilka ir juoda. Taisyklingų monochrominių plokštumų griežtumą, lakoniškus ritmus tapytojas suminkština eskiziškais, greitais potėpiais, susiliejančiais skirtingo intensyvumo vienos spalvos atspalviais.
Nuo 2019 m. Vaičys atsisakė griežtų tektoniškų kompozicijų ir monochromijos. Taikydamas originalią techniką, tapymą akrilu derindamas su koliažu, kuria dinamiško ritmo, raibuliuojančias kompozicijas, sudėliotas tarsi iš netaisyklingų skiaučių. Atsirado daug ir gerokai ryškesnių spalvų. Raudoną papildo geltonos, mėlynos ar juodos akordai: „Ieškau ritmo, kurį komponuoju iš sudėtingų reguliarių linijų ir juodų segmentų. Nes mūsų gyvenimas – tai ritmingas visa ko pasikartojimas ir širdies dūžiai, vienas po kito einantys metų laikai, saulėlydžiai ir saulėtekiai, potvyniai ir atoslūgiai.“
Vaičys, kurdamas abstrakčias kompozicijas, balansuoja tarp racionalumo ir intuicijos, o kiti du tapytojai, Vytautas Dubauskas ir Simas Gelminauskis, vasaros pabaigoje surengę autorines parodas, atstovauja visai kitokiai – nevaržomai, spontaniškai abstrakčiojo ekspresionizmo tradicijai.
Vytautas Dubauskas itin retai rengia personalines parodas, jau vien todėl žadino smalsumą didelė jo ekspozicija „Atlaidai“ VDA „Titaniko“ parodų salėje. Į meno sceną atėjęs 1990-aisiais, istorinių pokyčių Lietuvoje ir naujos pradžios periodu, kartu su kitais jaunais tapytojais priklausė grupei „Angis“. Neatsitiktinai pabrėžtas ryšys su skandinavų grupe COBRA, kuri po Antrojo pasaulinio karo siekė atsinaujinimo ir nevaržomos laisvės, vitališkos ekspresijos. „Angis“ savo kūrybinius ieškojimus irgi siejo su neoekspresionizmu, kuris tuo metu plito visoje Europoje. Daugelis grupės narių netrukus ėmė plėtoti individualias strategijas, spontaniškai tapybai liko nuosekliai ištikimas tik Dubauskas. Nuo pat pradžių rinkosi didelius paveikslų formatus, vengdamas kameriškumo, jam svarbu turėti pakankamai erdvės veržliam gestui, plačiam potėpiui. Tapydamas vadovaujasi ne intelektualiniais apmąstymais, bet jausmais ir intuicija. Jam svarbiausia spalvos ekspresija, tapybiškumas, potėpis: „Ne kartą keičiau savo tapybos manieras, nuostatas, įtakas, bet ne principus. Per jausmus temperamentingai veržiuosi į pasaulį pas žmones, pas Dievą, kartais ir velniui į glėbį.“
Studijų metais, ankstyvuoju, vėliau brandžiuoju periodu Dubauskas nutapė nemažai realistiškesnių figūrinių kompozicijų, kuriose neoekspresionistinė raiška susipina su trivialiais subkultūros skoliniais. Dauguma abstrahuotų jo paveikslų asocijuojasi su antropomorfinėmis, animalistinėmis figūromis, gamtos peizažais ir stichijomis. Inspiracijų menininkas randa asmeniniuose potyriuose, mituose, krikščioniškoje ikonografijoje ir literatūroje. Žiūrovų vaizduotę šių pirminių šaltinių link Dubauskas nukreipia ne tik spalvomis, linijomis, bet ir paveikslų pavadinimais. Spalvų dėmėmis sėkmingai perteikia gamtos stichijų šėlsmą, vėjo verpetus, šniokščiančio vandens siautulį. Grafiškos linijos formuoja neryškius figūrų, daiktų siluetus, pasitelkiama itin plati spalvų skalė. Vieni jo paveikslai artėja prie monochromijos, kitų įtaigą sustiprina dviejų kontrastingų spalvų santykis, dar kitur tapytojas ieško sudėtingų daugiaspalvių derinių. Ryškias šaltas ir šiltas lokalines spalvas kaitalioja su prigesintomis achromatinėmis. Svarbus vaidmuo tenka šviesos ir šešėlių žaismui, sukuriančiam ypatingą nuotaiką. Tirštai užtapytos drobių plokštumos kaitaliojasi su plonu dažų sluoksniu padengtais plotais.
Pirmuoju dešimtmečiu po 2000-ųjų Dubausko kūryboje atsiskleidė tam tikri prieštaravimai. Viena vertus, jis siekia, kad spalvos, linijos, faktūros būtų estetiškai išraiškingos, antra vertus, žavisi trivialiosios kultūros motyvais, plastinės kalbos disharmonija, šokiruojančiais gestais.
Pastarųjų metų paveiksluose, eksponuotuose parodoje „Atlaidai“, Dubauskas toliau tęsia tą pačią asociatyvios abstrakčios gestiškos tapybos liniją, bet užuominų į gyvąją ar negyvąją gamtą esama vis mažiau. Dabar kūriniai sudaro keleto ar keliolikos drobių grupes, kuriose varijuojama panašiomis spalvų ir formų konsteliacijomis. Netaisyklingos, amorfinės spalvų plokštumos susilieja vienos su kitomis. Ankstesnę reljefišką tapybą keičia plonas, kone transparentiškas dažų sluoksnis. Atskleidžiamas improvizacinis tapymo tarsi vienu „gūsiu“ žavesys. Tiek šilto, tiek šalto kolorito drobėse spalvos šviesėja, skaidrėja. Ankstyvesnių kūrinių dramatizmą, groteską keičia giedresnė, džiugesnė nuotaika.
Dubausko tapyba glaudžiai susijusi su tokiais neoekspresionistais kaip Kirkeby’s ar abstraktusis „Angies“ flangas. Vis dėlto jo tapyba nevirsta kartojimu, autorius siūlo savitus sprendimus, o svarbiausia – įtikinamai žaidžia pulsuojančiomis emocijomis.
Jau keletą metų Užupyje sėkmingai veikia dvi dailės dirbtuvės-galerijos, priklausančios grafikėms Kristinai Narvilaitei ir Editai Suchockytei. Dabar šio tipo galerijų žemėlapis pasipildė dar viena patrauklia vieta – Trakų gatvėje duris atvėrė Simono Gelminauskio dirbtuvė-galerija. Tapybą studijavęs kartu su Vilmantu Marcinkevičiumi ir Vytautu Pakalniu, skirtingai nuo studijų draugų, aktyviai įsitraukusių į meninį gyvenimą ir greit išgarsėjusių, Gelminauskis ilgus metus paskyrė verslui. Sėkmingai save realizavęs šioje srityje, netikėtai grįžo prie tapybos studijų. Stebina ne tik pats sugrįžimas, bet ir aistra, veržlumas, siekiant ambicingų tikslų. Dabar studijas Dailės akademijoje, muziejų lankymą jis derina su intensyviu tapymu ir vieną po kitos rengia naujų darbų parodas. Po pertraukos jis susitelkė ne į modernaus realizmo paieškas, bet į abstraktųjį meną, tapybos paveiksluose sėkmingai taikydamas amerikiečių abstrakčiosios tapybos klasikų metodus. Gestiškai su teptuku ar varvindamas dažus, jis tapo, drobes pasitiesęs ant grindų, atskleisdamas patį kūrimo procesą, išlaisvindamas pasąmonę. Kituose kūriniuose labiau remiasi europietiška Pierre’o Soulage’o, Hanso Hartungo, Emilio Schumacherio tradicija, išsaugančia pusiausvyrą tarp tikslaus komponavimo ir intuityvaus gesto. Gelminauskio paveiksluose galima atsekti ir polemišką dialogą su lietuvių neoekspresionistinės abstrakcijos kūrėjais Rimvidu Jankausku-Kampu, Arūnu Vaitkūnu, ypač su jų mėgtais spalvų deriniais. Iš visų šių įtakų Gelminauskis galiausiai sukuria ypatingą savąją amalgamą – dinamiškus ryškiaspalvius, turtingų faktūrų paveikslus.
Galerija „AV 17“, sutelkusi dėmesį į skulptorius, gimusius 8-ojo dešimtmečio pabaigoje ir jaunesnius, per dešimtmetį neabejotinai tapo viena šiuolaikiškiausių ir konceptualiausių šalyje. Čia lyg eksperimentinėje laboratorijoje kūrėjai išbando naujas menines strategijas, kvestionuoja įprastus eksponavimo būdus. Galerijos autorių branduoliui priklausantis Rimantas Milkintas savo parodą pritaikė šios galerijos erdvėms, atsižvelgdamas į skirtingą salių dydį, planą, apšvietimą. Savo kūrinius jis aranžuoja kaip skulptūrines instaliacijas, pabrėždamas jų sąveiką su aplinka.
Milkintas jau studijų metais surado vieną iš pagrindinių savo temų – tai dialogas su abstrakčiosios skulptūros kūrėjais, konstruktyvizmo ir minimalizmo klasikais. Iš jų perėmė plastinės kalbos supaprastinimą iki pirminių struktūrų, atidumą medžio ir metalo statinėms savybėms. Tyrinėja tarpines būsenas tarp nestabilumo ir pusiausvyros, kurdamas menamo judėjimo įspūdį. Pats autorius tai apibūdina kaip „minimalistines, abstrakčias skulptūras su psichologine potekste“. Naujausia paroda patvirtino, kad šiuo keliu einama dar toliau. Pristatomi objektai yra visiškai nefunkcionalūs įrenginiai. Vieną salę užliejęs baseinas, į kurį negalima įlipti, nes vandenį čia pakeitė betonas. Kitoje erdvėje kviečiama apžiūrėti ir paliesti plieninį objektą „Trauka“ su ventiliatoriaus „vidurių“ liekanomis.
Parodos pavadinimas „1 mm turi reikšmės“ asocijuojasi su minimalisto Donaldo Juddo nuorodomis, kaip eksponuoti jo objektus milimetrų tikslumu. Traukia dėmesį Milkinto objektų tobulos proporcijos, preciziškas plieno paviršių apdirbimas, tikslus eksponavimas. Autoriui čia labai svarbi asmeninė ir kolektyvinė esamojo laiko patirtis. Anot Milkinto: „1 mm – tai atspirties taškas, riba, nuo kurios prasideda techninis ar erdvinis matavimas. Ši riba šiandien tapo svarbi ne tik gamybos procesams, bet ir kasdieniniam gyvenimui, judėjimui. Parodoje pristatomi kūriniai tyrinėja įvairių ribų padarinius, aiškinuosi, su kokiais apribojimais, limitais dažniausiai susiduriama, galbūt juos galima peržengti ar jais manipuliuoti.“
Feliksas Jakubauskas, pasaulyje pripažintas tekstilininkas, savo paroda Dailininkų sąjungos salone Vokiečių gatvėje suteikė džiaugsmo meno gerbėjams, turintiems ypač rafinuotą skonį. Sunku patikėti, bet keliolika čia eksponuotų gobelenų menininkas išaudė vos per porą metų. Prireikė begalinės kantrybės, disciplinos, įkvėpimo ir polėkio. Tokių savybių derinys yra itin retas. Tarsi tęsdamas Bauhauso mokyklos dėstytojų ir jų mokinių tradiciją, Jakubauskas peržengia takoskyrą tarp vaizduojamosios ir taikomosios dailės. Prisiminkime Sophie Taueber-Arp, audinių projektams kūrusią tokias pačias geometrinių formų kompozicijas kaip ir savo tapybos paveikslams.
Jakubausko parodoje „Apskritimas – kvadratas – trikampis“ galima rasti ir daugiau Bauhauso atgarsių, sąsajų su abstrakcionizmo pradžia. Tekste, pristatančiame ekspoziciją, jis rašė: „Siekiu sukurti erdvės įspūdį lygaus gobeleno paviršiuje, perteikti būseną, apimančią susidūrus su nenuspėjama gamtos didybe ir nepaliaujama jos kaita. Šios kolekcijos gobelenuose pabandžiau įvairias gamtos ir asmenines būsenas išreikšti geometrinėmis formomis, klasikinį gobeleną derindamas su lietuvišku ruoželio audiniu. Svarstau, kaip geometrinės formos veikia žmogų, kokias prasmes jos slepia.“
Lietuvių menininkas panašiai kaip kadaise abstrakčiosios dailės pradininkai inspiracijų ieško etnografinėje tekstilėje. Austrų tapytojo Gustavo Klimto ornamentikai darė įtaką jo draugės Emile’s Flioge rinkta liaudies tekstilė, ypač Pietų Europos regiono siuvinėjimai. Bauhauso tapytojai Paulis Klee, Josefas ir Ane Albersai idėjų sėmėsi iš Peru tekstilės.
Galima užčiuopti ir gilesnes Jakubausko kūrinių sąsajas su abstrakčiosios dailės pradininkais, bet ne tiek tiesioginę įtaką, kiek artimą kūrybos sampratą. Gamtos stebėjimas, regimų įspūdžių apibendrinimas abstrakčiose kompozicijose tekstilininkui neatsiejamas nuo ryšių su visata pojūčio ir kosmogoninės simbolikos, panašiai kaip kadaise tapytojams Vasilijui Kandinskiui, Františekui Kupkai, Robert’ui Delone’ui, tiesa, be jiems būdingo polinkio į teosofiją.
Kosmogoninė simbolika labiausiai atsispindi gobelene „Mėnulio magija“ su visatos tamsoje skriejančiais sferiniais dangaus kūnais. Kituose gobelenuose išreiškiama gamtos didybė, peizažo platybės. Į žemę žvelgiama iš paukščio skrydžio. Pasėlių laukai, pievos, ežerai, upės dažniausiai nužymimi abstrakčiomis geometrinėmis figūromis, linijomis („Raudonas taškas“, „Banguota linija“). Retkarčiais, pavyzdžiui, triptike „Iš saulės ir vandens“ išsaugomas konkrečios vietovės peizažas, net oras ir šviesa. Panašiai į abstrakčias kompozicijas įterpiamas ir urbanistinis peizažas („Marmuro laiptai“, „Rugpjūčio šviesa“, „Liepsnojanti gotika“). Spalva ir forma čia neatsiejamos ir formuoja viena kitą. Ne mažiau svarbus vaidmuo tenka gobeleno paviršiaus reljefui, tekstūroms. Ausdamas Jakubauskas kuria abstrakčius tekstilinės tapybos paveikslus, kuriuos norisi lytėti pirštais.
Rankdarbiai kaip kontempliacijos apie būtį priemonė yra išeities taškas ir Ievai Babilaitei parodoje „Popierinės istorijos“, surengtoje Antakalnio galerijoje. Ekspozicijos anotacijoje ji rašo: „Visi blaškomės tarp dviejų pasaulių, išorinio ir vidinio. Ką gi galėtų reikšti ritmas popierių, sudėliotų į krūvas, į lentynas, arba daiktų, pagal funkcijas suskirstytų į dėžutes? Norą pakartoti, sutvirtinti, tą pasikartojimą nuspėti, kontroliuoti... Suplėšiusi ir sudėliojusi popierius, išgaunu ritmą, išorinę tvarką, kuri teikia laikiną nusiraminimą. Kartais randu net atsakymą į klausimą, kurio neuždaviau. Na, pavyzdžiui iš kokio popieriaus toji savastis?.. Manoji suplėšyta ir vėl sudėliota.“
Iš pirmo žvilgsnio parodos objektai ant sienų atrodo kaip konstruktyvistinės ar minimalistinės improvizacijos. Tektoniškos struktūros taisyklingu rastru dėliojamos iš monochrominių stačiakampių. Atidžiau pažvelgus, aiškėja, kad šie elementai – miniatiūrinės knygos. Kiekviena tokia rankų darbo knygutė unikali dėl mažyčio dydžio, paviršiaus nelygumų, besikeičiančių žalios, mėlynos ar violetinės spalvos niuansų.
Babilaitė, žinoma knygų vaikams dailininkė, čia sukuria ir sudėlioja aibę miniatiūrinių knygelių, kurių negalima atsiversti. Pasakojimams nutilus, tvyro apgaulinga ramybė.
Pastaraisiais metais pas mus kaip ir kitose šalyse atsiranda vis daugiau jaunų neoabstrakcionistų, jų kūrinius lengva įsiminti dėl atpažįstamo spalvų ir ornamentų atsikartojimo. Ypač įdomiai šioje srityje dirba Jurgis Tarabilda ir Paulius Šliaupa, susiję su galerija „Meno niša“. Abu patraukė dėmesį ir meno mugėje Art Vilnius, dėl pavasarinio karantino nukeltoje į spalio pradžią. Tarabildai sekasi savaip interpretuoti minimalisto Dano Flavino objektus iš neoninių lempų vamzdelių, tačiau radikalų konceptualizmą jis pakeičia žaismingesnėmis kompozicijomis. O Šliaupa monochrominius savo tapybos paveikslus perkelia į videoekraną, sukurdamas kintančius tarsi visai tuščius laukus.
Visi šie dailininkai, kurių abstraktaus meno parodas, surengtas Vilniuje, aptariau, tarpusavyje niekaip nesusiję, nedaro jokios įtakos vienas kito kūrybai. Impulsų jie semiasi iš visai skirtingų šaltinių, renkasi skirtingas medžiagas ir technikas. Tačiau galima rasti ir bendrų bruožų – nesivaikydami inovacijų, sąmoningai atsigręžia į abstrakcionizmo tradicijas. Vienaip ar kitaip jas interpretuodami, kuria variacijų principu – suranda vis kitokius tų pačių formų, spalvų, linijų derinius.
Radikali, išgryninta abstrakcija gali netikėtai susipinti su daiktiškomis asociacijomis. Iš žiūrovų tikimasi dėmesingumo, atidumo detalėms, praverstų ir gilesnis konteksto pažinimas. Pagrindinis kriterijus šiems autoriams yra paties kūrinio koloristinis intensyvumas, estetinė kokybė.
Naujų vaizdų ilgesio šios parodos nenumalšina, netikėtų perspektyvų neatveria, tačiau suteikia rafinuotą estetinį malonumą, leidžia patirti džiaugsmą, kurio dabar, apėmus pandemijos slogučiui, ypač trūksta.
