Pastaroji mano kelionė buvo trumpa – viena diena Stokhome, trys Londone. Turėdamas laisvą valandėlę ir vaikštinėdamas po Stokholmą, nusipirkau rūkytą lašišą, itin didelę, velniškai pigią. Ji buvo rūpestingai supakuota į plastikinį apvalkalą, tačiau man primygtinai rekomendavo, kad tuo atveju, jei keliausiu ilgiau, reikėtų laikyti ją šaldytuve. Cha. Pabandykit.

Laimei, Londone mano leidėjas užsakė numerį prabangiame viešbutyje, vadinasi, kambaryje bus minibaras. Tačiau atvykęs pasijutau taip, tarsi per boksininkų sukilimą būčiau įžengęs į užsienio pasiuntinybės teritoriją Pekine – ištisos šeimos lūkuriavo, slankiodamos po holą, kiti atvykėliai, įsisupę į antklodes, miegojo tarp lagaminų. Kai tarnautojų, o jie visi buvo indai, išskyrus kelis malajiečius, paklausiau, kas čia darosi, išgirdau, kad vos prieš dieną šiame puikiame viešbutyje buvo įrengta kompiuterizuota aptarnavimo sistema, kuri dar dvi valandas neveiks, kol bus galutinai sutvarkyti visi mazgai. Šiuo metu neįmanoma nustatyti, kurie kambariai užimti, o kurie ne. Liepta laukti.

Vakarėjant sistemą sutvarkė, pagaliau atsidūriau savo kambaryje. Nerimaudamas dėl lašišos, ištraukiau ją iš portfelio ir ėmiau ieškoti minibaro.