aA

Pastaruoju metu prabilti apie istorinę atmintį ir būti išgirstam yra be galo sudėtinga: ši tema viešumoje akimirksniu virsta (arba yra paverčiama) eiliniu apsisvaidymu iš anksto nuspėjamais ir visiškai sustabarėjusiais tezių rinkinukais. Norint šį kalbėjimą padaryti prasmingesnį, manyčiau, kad visų pirma istorinę atmintį – jos stiprinimo, išsaugojimo klausimus – derėtų atskirti nuo politikos ir politikavimo. Ypač – nuo politikų, besikraunančių iš šios temos įvairių formų kapitalą, ir nuo partinio-partizaninio požiūrio, kai reaguojama ne į tai, kas siūloma, o į tai, kas siūlo. Kalbant apie istorinę atmintį, ir be šališkų, angažuotų dalyvių performansų pakanka subjektyvumo, vertinimo, emocijų, tema savaime yra opi ir sudėtinga. Tad savanaudiškų proceso dalyvių įtaką reikėtų stengtis diskvalifikuoti, eliminuoti arba bent jau minimizuoti, pastebėti ir atskirti.