Kaip moksleiviams buvo grąžintas „Moksleivis“
Mat baigęs lietuvių literatūros studijas, absolventas ir dar visai ne rašytojas V. Bubnys buvo paskirtas mokytojauti į vieną Kauno vidurinę mokyklą. Klasikinis atvejis: nemažai mūsų rašytojų bei poetų taip pradėjo savo profesinė bei kūrybinė biografiją: pakanka prisiminti S. Nėrį. Tačiau dirbdamas pedagogu, pašnekovas kartu ir jau rašė, tad neužilgo išėjo kritikų bei visuomenės dėmesį atkreipęs apsakymų rinkinys „Beržai svyruokliai“. Ir po kelerių metų – pasiūlymas iš Vilniaus: dirbti tuomet leistame žurnale „Moksleivis“ (kuris, beje, ėjo iki pat 1990-ųjų, kol neišsilaikė kapitalistinėje rinkoje). Taip mokytojas ir rašytojas kartu tapo žurnalistu – rašytoju (po kelerių metų V. Bubnys atsidėjo vien tik kūrybiniam darbui).
Ir... grąžino žurnalą moksleiviams: periodiniame leidinyje didžiuma puslapių buvo atiduota jų kūrybai, mintims, konkursams ir pan. Rezultatų nereikėjo ilgai laukti: jau po metų – kitų žurnalo tiražas šoktelėjo dvigubai – iki 70 tūkst. egz. Nors ne kartą buvo kviečiamas „ant kilimo“ į tuometinį LKP CK Ideologijos skyrių: draugas Bubny, per mažai dėmesio skiriate ateistiniam moksleivių auklėjimui, partija apskritai pasigenda ryškesnės ideologinės pozicijos...Rašytojas, jau pamokytas vyresnių kolegų, tokiais atvejais prisidengdavo savo kūryba: nemokykite manęs rašyti bei redaguoti. Kartais tai suveikdavo. O kartais – reikėdavo beveik spjaudantis išeiti iš tų rūmų, kur dabar įsikūręs vienas iš prekybos centrų sostinės Gedimino prospekte.
Kiekvienas kūrėjas anuomet turėjo žinoti apie „raudonas linijas“
Minėtos linijos, tai, be abejo, tos ribos, iki kurių bet kuris menininkas anuometinėje Lietuvoje galėjo išreikšti savo kūrybinę poziciją. Ir jei dailininkams ar kompozitoriams čia buvo lengviau (nebent partiniai ideologai pasiūlydavo „tinkamą’ pavadinimą paveikslui ar siuitai), tai sunkiausia buvo prozininkams, poetams bei dramaturgams. Taip, rašyti buvo galima apie ką nori, tačiau spausdinti – ne. Mat bet koks rašytojo į leidyklą pristatytas kūrinys turėdavo privalomai praeiti „skaistyklą“ – vadinamąjį „Glavlitą“. O tai iš esmės buvo elementari cenzūra. Cenzoriai gi kibdavo prie kiekvieno jiems įtartino sakinio ar žodžių junginio: o ką tuo autorius norėjo pasakyti?? Tad tuometiniams rašytojams suktis iš minėtos situacijos buvo du keliai: arba rašyti Ezopo kalba arba – bandyti kovoti už savo žodžius. O tai jau priklausė nuo rašytojo kūrybinio svorio tuometinės valdžios kabinetuose. V. Bubnys prisimena, kaip cenzoriai braukė jo romaną „Po vasaros dangumi“. Išgelbėjo tos pačios visagalės anuomet partijos CK Ideologijos skyrius: partiniai cenzoriai šiuo atveju paėmė viršų prieš tiesioginius cenzorius. Nors kartais tekdavo griebtis ir gudrybių: kai cenzoriai nepraleido jo naujo romano „Pilnaties valanda“, rašytojas pašantažavo vietos „komunistinės dorovės“ saugotojus: girdi, romanas jau baigiamas versit į rusų kalbą ir netrukus dideliu tiražu pasirodys Maskvoje…
Žodžiu, nepaisant oficialiojoje tuometinėje propagandoje skleidžiamo mito apie visokeriopai klestinčia visuomenę, to meto kūrėjai kasdien susidurdavo su dilema: kaip tai visuomenei perduoti cenzorių neiškraipytas savo mintis bei idėjas? Vieni – kovojo dėl kiekvieno savo kūrinio, kiti – nusileisdavo (nes anuomet knygų tiražai buvo stačiai milžiniški, palyginti su dabartiniais, tad ir kūrėjai iš savo kūrybos galėjo neblogai pragyventi). O buvo, aišku, ir tokių kūrėjų, kurie, matydami jiems iš principo nepriimtiną situaciją, neretai rašė „į stalčių“. Jų kūryba turėjo palaukti savo skaitytojų gana ilgai – iki 1990-ųjų.
Pats autorius vertina savo kūrybą ir – savo kūrybines jėgas
Paklaustas, o kaip pats vertina viso savo gyvenimo kūrybą, 35 knygų autorius atsako taip: silpnesnėmis laiko tik penkias knygas. Geriausi jo kūriniai, anot paties autoriaus – romanai „Teatsiveria tavo akys“ bei „Balandžio plazdėjime“. Tai bandymai apžvelgti ne tam tikro laikotarpio momentus, o mūsų tautos gyvenimą per kelis šimtmečius. Tiesa, visos tautos ir nebūtina pristatyti, pastebi pašnekovas, – per vieną personažą galima pasakyt tiek, kiek išgyvena šimtai tūkstančių mūsų tautiečių.
O va per pastaruosius 10 metų pripažintas prozininkas neišleido nė vieno savo naujo romano. Nebuvo ir nebus, nukerta pašnekovas, taikantis sau griežtus literatūrinius standartus. V. Bubnio nuomone, kiekvienas kūrėjas privalo rašyti taip, kad naujas jo kūrinys būtų visa galva aukštesnis už ankstesnįjį. O jei jauti ar matai, kad naujas romanas ar apsakymų rinkinys nepakils jau anksčiau parašytų, – neverta ir pradėti. Todėl pastarąjį dešimtmetį rašytojas leidžia prisiminimų arba publicistikos knygas – čia dar jis stiprus. Paskutinioji tokia knyga – prisiminimų rinkinys „Iš stalčiaus dugno“. Čia sugulė ir ištraukos iš jo dienoraščio, rašyto 1982–1984 metais, nors jo rašytojas niekada ir nesirengė spausdinti.
Apie kardinaliai persivertusius horizontus
Lygindamas sovietmečio bei dabarties kūrybinę realybę, rašytojas pastebi: anuomet rašantieji stengėsi bet kokia kaina atskleisti tikrovę. Per savo išgyvenimų prizmę, braunantis ir per savo kūrybinius ieškojimus ir – bandant visaip apeiti tuometinę cenzūrą. Dabar – viskas modernu ir to niekas nevertina. Patirties, suvokimo horizontai dabar kelis kartus persirita per visą Žemės rutulį, tačiau meniškai tai pateikti skaitytojams–sugeba anaiptol ne kiekvienas kūrėjas. Mūsų prozos patriarchas išskiria du šių laikų kūrėjus: Paryžiuje kuriantį Valdą Papievį ir Vilniuje – Kristiną Sabaliauskaitę.
O ir kūrybiniai horizontai ir kūrėjams, ir jų darbų vertintojams po 1990-ųjų persivertė kardinaliai. Iki tol mes bent jau – daugmaž – žinojome, kas dedasi į Rytus nuo Vilniaus. Po Nepriklausomybės žinios apie ten – Rusijoje ar Vidurinėje Azijoje gimstančią literatūrą mūsų praktiškai nepasiekia. Užtat užgriuvo lavina literatūros iš Vakarų: jaunajai kartai tai jau suprantama, nes ji laisvai skaito bei kalba angliškai. O senajai? Kaip jai per vertimus atsirinkti tai, aks iš tikrųjų pastaruoju metu Vakaruose sukurta vertingo ir prasmingo?
Kita vertus, tęsia mintį pašnekovas, anais laikas gal bent jau literatūrinis procesas buvo labiau matomas. Jei per metus būdavo išleidžiami 6 ar 8 romanai, tokie metai skaitydavosi prozininkams derlingi. Dabar, be jokių abejonių, išleidžiama žymiai daugiau visų žanrų kūrinių – nuo tų pačių romanų iki eilėraščių vaikams. Tačiau kaip ir rašytojams, o juo labiau – skaitytojams susigaudyti dabartinėje knygų įvairovėje? Juk bet kas, šiandien įėjęs į knygyną, apstulbsta nuo knygų įvairovės. Ir kaip susigaudyti: ką skaityti, o ko – neverta? Bepigu Vakarų skaitytojams: visi didieji dienraščiai, o ir žurnalai su savaitraščiais periodiškai publikuoja naujų literatūros kūrinių pristatymus – apžvalgas. Deja, Lietuvoje to niekas nedaro: nei dienraščiai, nei interneto tinklalapiai, nei radijas, nei televizija. O būtų visiems į naudą, jei, pvz., būtų atsisakyta kriminalinių kronikų ir jų vietą užimtų visuomenės supažindinimas su naujausiais literatūros ar meno kūriniais. Iš to išloštų tikrai visi.
Šių laikų nematoma tragedija: nutrūko kūrėjų kartų perimamumas
V. Bubnys paaiškina šią savo frazę. Ir prieškariu jaunoji kūrėjų karta mėgdavo pasišaipyti iš Maironio ar Vaižganto: ko šiais laikais benorėti iš tų „senelių“... Tačiau buvo bent jau „neakivaizdinis“ bendravimas ir bendradarbiavimas tarp skirtingų kūrėjų kartų. Dabartiniai, jaunieji mūsų kūrėjai, pašnekovo pastebėjimu, nieko nenori girdėti ne tik apie minėtus klasikus, bet ir apie visas pokario mūsų prozininkų ar poetų kartas. Girdi, mes, naujieji kūrėjai, kuriame čia ir dabar, o praeitis – mums nesvarbu. Negerai, atsidūsta mūsų prozos patriarchas, kai nutrūksta ryšys tarp kūrėjų kartų. Nes naujosios kartos praranda orientyrus: iš kur atėjo, kaip susiformavo mūsų literatūra bei – kur link ji vystosi?
Griauna minėtą kūrėjų kartų ryšį ir profesionalios kritikos stoka. Anksčiau, kai „Literatūra ir menas“ būdavo leidžiamas daugiatūkstantiniu tiražu, su literatūros naujovėmis bei profesionalių kritikų vertinimais galėjo susipažinti visi, kam tai rūpėjo. Dabar, kai literatūriniai žurnalai leidžiami juokingai mažais tiražais, o dienraščiai, internetas, radijas bei televizija vengia literatūrinių laidų ar puslapių, pajusti mūsų kūrėjų literatūrinį pulsą skaitančiajai visuomenės daliai darosi vis sunkiau. Nebent kai agresyvios vidutinybės ima eilinį kartą bandyti įkasti mūsų literatūros „stulpams“ (S. Nėriai ar J. Marcinkevičiui), tuomet kyla šioks toks erzelis – bent jau internetinėje erdvėje. Tačiau tai greitai nutyla ir apie mūsų šiuolaikinę literatūrą – vėl tylų tyla.
Globalizacija, pasirodo, galingesnė už totalitarizmą
Kalbėdamas šia tema, visų pirma V. Bubnys pakreipia savo mintį gana kurioziška potekste: pasirodo, nemažai mūsų prozininkų ar poetų, pagerbtų įvairiais apdovanojimais jau Nepriklausomybės laikais, buvo apdovanoti už kūrinius, sukurtus dar anais, totalitarizmo laikais. Ir labai nemažai menininkų naujų, vertingesnių kūrinių jau šiais „laisvais“ laikais taip nieko vertingesnio ir nebesukūrė… Tai – iki šiol neatskleistas paradoksas: kodėl geri kūriniai gimsta suvaržymų metais, o esant visiškai kūrybinei laisvei – jų neretai vis dar tenka laukti?
O kodėl globalizacija galingesnė už totalitarizmą? V. Bubnys paaiškina: paskaičiuokime, kiek mūsų tautiečių paliko tėvynę nacių bei sovietų okupacijos metais. Ir kiek jų – tik šįkart savanoriškai palikusių tėvynę – Lietuva neteko nuo 1990 metų? O juk tai – nesulyginami skaičiai. Štai migracijos specialistai jau prognozuoja, kad dar metai – kiti, ir jau skaičiuosime milijoninį emigrantą. Ir pagal savo tėvynės palikimo tempus (skaičiuojant, aišku, santykinai) mes jau pirmaujame ne tik Europoje, bet tikriausiai ir visame pasaulyje). Juk kur tai matyta, kai kas trečias Lietuvos gyventojas renkasi gyvenimą svetur, net tik kitose šalyse jis gali sau ir savo šeimai užtikrinti oras gyvenimo sąlygas. Taip, masinė emigracija iš Lietuvos buvo ir 19 amžiaus antroje pusėje, ir 20 amžiaus pirmąją pusę.
Tačiau anuomet šį procesą dar kiek „amortizuodavo“ didelis gimstamumas: daugumoje lietuvių šeimų būdavo po 10–12 vaikų. Dabar, kai jau ir du vaikai mūsų statistinėje šeimoje yra „daug“, net ir vienas emigravęs tautietis yra netektis ir valstybei, ir visuomenei. Ir, deja, niekas iš mūsų vadinamųjų politikų net nebando stabdyti šio proceso. O gal ir tyliai džiaugiasi: mažiau žmonių (ir gal – potencialių bedarbių ar – dirbančių už minimalią algą šalyje) – mažiau reikia ir bedarbių pašalpų jiems, ir visokių socialinių išmokų dar papildomai. Taip žmonės nori-nenori išstumiami iš savo tėvynės. Ir šis procesas procesas vis labiau apima pačią jauniausią kartą: dabar net 6–8 klasių mokiniai jau atvirai kalba tik apie tai, kaip jie, baigę mokyklą, tuoj pat išvyks į Airiją ar Norvegiją. Ypač provincijoje. Ir kas liks Lietuvoje, kokia bus Lietuva po 20 ar 40 metų? Deja, tokių prognozių niekas ir neužsakinėja, ir neatlieka. O juk tai žymiai svarbesni dalykai, nei tai, kas dėjosi ar dedasi mūsų literatūroje, užbaigia savo pasakojimą V. Bubnys.
