Ir žymūs, ir eiliniai artistai, režisieriai ir kritikai su vaikais ir be jų. Gyvenom kolchoziškai, bet taikiai ir linksmai. Nei prie upės, nei prie jūros prieiti niekas netrukdė. Praėjo daug laisvos Lietuvos metų, gražiai susitvarkė daugelis provincijos miestelių. Bet Šventoji šiandien greta blizgančios ir turtingos Palangos, kuriai ir priklauso, atrodo šiurpiai; net labai norėdami pamatyti nors plotelį unikalaus peizažo ar pažvelgt į jūrą (bandžiau), neįstengsite, nes visas miestelis nuklotas buvusiais ir „patobulintais“ ar gudriai „prichvatizuotais“ nameliais, tarp kurių dabar išaugo tvoros ir aukšti užrakinami vartai.
Rugsėjo pabaigoje pasinaudojau Dailininkų sąjungos savo senjorams suteikta galimybe pabūti Palangos „Dailėje“. Lankiau vietas, kurios susijusios su vaikyste ir vėlesniais metais, domėjausi naujovėmis. Labiausia buvau išsiilgusi saulėlydžių, todėl kone kas vakarą ateidavau prie jūros, sėsdavau ant vieno iš suolų aukštoje kopoje ir stebėdavau, kaip saulė, kartais skrosdama vieną kitą debesiuką, lėtai taikosi žemyn, prie horizonto, į tą vietą, kur teks panirti. Kas vakarą jos kelias ir atsisveikinimas vis kitoks, ir bandai suvokti, kas gi čia mums išpranašauta. Tos trys eilės amfiteatru sustatytų suolų nestinga saulėlydžio stebėtojų. Bet niekas čia nesikalba nei tarpusavy, nei telefonu, nedrumsčia dangaus teatro ritualo... Dažnai nueidavau ir į visai šalia esantį Tiškevičiaus parką, stebėjausi jo tobula tvarka ir ramybe. Ypač skirtingomis medžių kompozicijomis, žaliomis pievomis rudenėjant ir margaspalviais gėlynais. Tiškevičiaus rūmai gražiai boluoja iš tolo, ir ančių tirštame pūvančių lapų tvenkinio vandenyje daugybė, tik gulbių jau kelinti metai nematau, matyt, joms patinka švarus vanduo. Prie pagrindinio tako, jau išeidama, vėl stabtelėjau prie nedidelės, bet skoningos skulptūrinės kompozicijos parko autoriui atminti (aut. Gražina Oškinytė-Eimanavičienė, arch. Gintautas Likša), bet buvau labai nustebinta užrašo virš pagrindinių vartų: „Birutės parkas“. Nežinojau, kad dar viduramžiais, kunigaikštienės Birutės laikais (gal su kokių žvelgiančių į ateitį žynių pagalba?), įžymiam XIX amžiaus prancūzų architektui Édouard’ui François André buvo užsakyta įkurdinti parką. Ar negana Palangai Birutės kalno, Birutės alėjos? Susidarė įspūdis, kad Tiškevičių pavardė kartais nutylima ar net trinama iš palangiškių ir atvykėlių atminties (beje, teko girdėti, kad vienam iš paskutinių grafų palikuonių buvo atsakyta suteikti Palangoje butą); tiesa, nuo Kęstučio gatvės link Kurhauzo neseniai buvo savaip atgaivinta dar Tiškevičių įkurta alėjukė su skulptūromis, stilizuotais suolais ir senus laikus menančiais šviestuvais lygiagrečiai Vytauto gatvei... Nutylėti tikruosius autorius, pervardinti tikruosius savininkus ir jų palikimą – porevoliucinė bolševikinės „čistkos“ programa. Viską „ogulniai“ lietuvinti – tai kažkokia kompleksuotos tautos manija.
Palangos skelbimų lentose kviečiama į daugybę įvairių renginių, kurie vyksta muziejuose ir kitose tam skirtose vietose (pavyzdžiui, Palangos bibliotekoje, Jono Vileišio name, „Ramybės“ galerijoje ir jau kuris laikas – Kurhauze). Įsitarpavau ir aš į Gaivos Samukienės galeriją pristatyti savo knygos „Atminties šuliniai“. Aplankiau jaukų Jono Vileišio muziejų, kuris alsuoja senosios, prieškario Palangos dvasia, nors ten nėra nė vieno autentiško jo daikto. Bet surinkta ir sukomponuota įtikinamai, su meile, šiame name norisi gyventi. Užtat nustebino ilgai kurtas ir 2019 m. lankytojams atidarytas Palangos kurorto muziejus Tiškevičių „Anapilio“ viloje – ten tos dvasios pasigendi, pasigendi ir prasminių akcentų, todėl nekyla noras į ką nors įsižiūrėti, liesti, nes nuotraukos kaba aukštai, jos neįžiūrimos, nepagalvota apie specifinį ekspozicijos apšvietimą, apie autentiškų ano meto daiktų eksponavimą; beje, ir Palangą tapiusių dailininkų parodėlė pirmame aukšte puikavosi atviroje saulėje; o būtų galima sukurti, tarkim, ano meto „apgyvendintą“ svetainę su viskuo, kas jai tinka, pateikti keletą autentiškų kostiumų, anuomet skaitytų knygų, madingų albumų, indų, šviestuvų etc. Arba, tarkim, įkurti grafaitės Marijos, kuriai priklausė vila, miegamąjį... Neaptikau muziejuje ir dabartinių knygų, kuriose rašoma ir apie Palangą. Tiesa, jaunuolio darbuotojo lydima, viską apėjau paskubomis, gal ko nors ir nepastebėjau. Tikrai padarė įspūdį salė, tarsi sutverta išrankaus skonio kameriniams koncertams.
Laimė, pastate veikė liftas...
Vieną dieną nusprendžiau nuvykti autobusu į Šventąją, labai seniai ten nebuvus. Juolab kad į rankas atsitiktinai pakliuvo laikraštis „Šventosios Respublika“ (!), kur į akis krito straipsnelis ir pokalbis apie kurorto naujoves. Didžiausia naujovė – naujai įkurta miesto aikštė, išklota dviejų spalvų plytelėmis, sudėtomis juostomis, primenančiomis lietuviams, latviams, kuršininkams artimą ornamentą. Pamaniau, kad tai gali būti įdomu. Architektas minėtame interviu išreiškė viltį, kad aikštė suartins ir suburs Šventosios gyventojus... Važiuojant per miestelį jokių aikščių nepastebėjau. Autobusiuko vairuotojas nuvežė į miestelio galą ir sako: „Lipk, tamsta, atvažiavom.“ Klausiu: „O kurgi ta naujoji aikštė?“ – „Kokia?.. Nugi prava˛iavom. Galiu nuve˛t atgal, jeigu sunku eit.“ Ir nuvežė. Išlipau, žiūriu, o aikštėj tebesikrapšto darbininkai, ji nebaigta, jokių ornamentų neįžiūriu, nes norint, kad jie būtų matomi, reikėjo sukurt nors nedidelį amfiteatrą ar kokią aukštumėlę. O aplink – tuštuma, dykvietė, jokio akį traukiančio objekto. Ir čia vėl prisimenu visam gyvenimui įstrigusią atmintin filosofo Aleksandro Zinovjevo knygos apie sovietiją genialią frazę: „На пустыре, в центре города стоял пивной ларёк.“ Į ką turėtų sukviesti, suburti ši aikštė? Šiuo metu labiausiai žmones suburia kurorte įsikūrusios „Maxima“, „Rimi“ ir „Iki“.
Šventoji – kiekvienas tai supranta – unikali vieta: Šventoji (!) upė, viena iš trijų Lietuvoje, vingiuoja lygiagrečiai jūros krantui ir miestelio centre pasuka į jūrą. Natūralu, kad tokioje įdomioje vietoje kūrėsi žvejų kaimelis, vėliau čia bandyta net kurti uostą, prekiauti, poilsiauti. Sovietmečiu, kai visa Šventoji buvo laukinė, įmonėms buvo leista ant upės kranto statytis tipinius medinius namelius be jokių patogumų. Buvo ir Teatro draugija įsikūrusi „Žaldokynės“ stovyklą netoli Beždžionių tilto. Tankiai ten atostogaudavom. Bendro skurdo fone mielai ten apsistodavo visa teatralų bendruomenė, lakstėm po teritoriją į virtuvę ir iš jos su keptuvėm rankose. Ir žymūs, ir eiliniai artistai, režisieriai ir kritikai su vaikais ir be jų. Gyvenom kolchoziškai, bet taikiai ir linksmai. Nei prie upės, nei prie jūros prieiti niekas netrukdė. Praėjo daug laisvos Lietuvos metų, gražiai susitvarkė daugelis provincijos miestelių. Bet Šventoji šiandien greta blizgančios ir turtingos Palangos, kuriai ir priklauso, atrodo šiurpiai; net labai norėdami pamatyti nors plotelį unikalaus peizažo ar pažvelgt į jūrą (bandžiau), neįstengsite, nes visas miestelis nuklotas buvusiais ir „patobulintais“ ar gudriai „prichvatizuotais“ nameliais, tarp kurių dabar išaugo tvoros ir aukšti užrakinami vartai. Visa tai primena skurdžių kraštų lūšnyną su kioskais, rūkyklom toj nešienautoj, neprižiūrimoj, neapsodintoj dykvietėj. Miestelis galėjo tapti puikiu savitu kurortu, o dabar matom, kad kaip buvo, taip ir liko be jokio plano, be struktūros, be idėjos. Tik nesveika vaizduotė galėjo įkurdinti ten tą aikštę, kai nėra aplink nei gatvių, nei normalių pastatų, nei elementarios tvarkos. Bet minėtame laikraštyje matome nuotrauką, kurioje aikštės architektas Mantas Daukšys stovi apsikabinęs įrėmintą Palangos mero Šarūno Vaitkaus padėką... Kas dėl viso to kaltas? Kalta Palangos valdžia, ne tik nesirūpinusi šio kurorto ateitimi, bet ir leidusi jį galutinai subjauroti.
Va čia tai jau reikia buldozerio.
