Autorius siūlo paradoksalų sprendimą – grįžti prie tradicinių, ne kartą patikrintų, todėl patikimų statybos technologijų ir medžiagų. Studijoje, pasitelkdamas istorinį tyrimą ir aiškią metodologiją, parodo, kad praėjusio amžiaus architektai modernistai, apakinti pažangos idėjų, ėmė nuolankiai tarnauti statybos verslui, suinteresuotam taikyti sintetines statybines medžiagas ir „inovatyvias“ technologijas. Tai lėmė, kad tradicinė architektūra buvo išstumta į užribį.

Architektūrologo atlikti tradicinės ir moderniosios šiuolaikinės architektūros lyginamieji tyrimai patvirtina, kad tradicinė architektūra gerokai pranašesnė tiek statybos, tiek energijos suvartojimo, tiek ir estetikos požiūriu. Knygoje pateikiama ne tik itališko statybos konteksto kaitos analizė, bet ir gairės, kaip įmanoma, pasitelkiant tradicinę architektūrą ir technologijas, kurti tvarų miestą, kurio šaukte šaukiamasi XXI a. pradžioje, žmonijai susidūrus su kol kas neįveikiamais klimato kaitos ir ekologijos iššūkiais.

Viliamės, kad autoriaus tyrimas bus naudingas ir lietuviškame kontekste, kur modernizmo mitologija tebėra gaji ir, deja, retokai kvestionuojama, nors italams, kurių architektūros praktika čia kritikuojama, daug ko galėtume tik pavydėti… Tokio pobūdžio tyrimai, kokių ėmėsi italų mokslininkas, dirbantis JAV Notre Dame universitete ir vadovaujantis šios aukštosios mokyklos Romos studijų programai, skatina kritiškai pažvelgti į kelią, kuriuo einame…