Dionisas ir Apolonas
Nyčė Dioniso galią, kaip pirmykštę, pastatė šalia Apolono, kuris buvo šviesaus, harmoningo Olimpo dievas, graikams simbolizuojąs tvarką, ramybę, aiškumą. Dionisas buvo svaigulio dievas, reiškiąs savimi ir savo kultu geismą, aistrą, apsvaigimą, šėlsmą. Apolonas buvo giedros padangės simbolis, Dionisas – svaigios žemės ir aistraus kūno reiškėjas. Apolonas mene vaizduojamas su laurų vainiku, Dionisas – su vynuogių keke ir vyno taure rankoje. Abu šie dievai buvo graikiškosios sielos atstovai, nes graikiškoji siela buvo ne tik olimpiškos ramybės, bet ir žemiško šėlsmo pilna. Tačiau būdinga yra tai, kad šitą žemiškąją, šitą šėlsmingąją pusę atrado ir iškėlė aikštėn būtent Nyčė. A. Maceina buvo dionisiškojo prado filosofas. Todėl ir jo antžmogis, nepaisant išviršinės jo ramybės, yra Dioniso įsikūnijimas ir aukščiausia jo išraiška.
Net graikų kultūra, pasak Nyčės, buvo dionisiška. Apoloniškoji kalno mistika buvo pakeista dionisiškąja slėnio mistika. Kam miršta Dievas, tam prisikelia žemė, pilna svaigulio, aistros ir šėlsmo. Nyčė, pasidaręs mirusio Dievo šaukliu, pasidarė ir dionisiškame svaigulyje šėlstančios žemės pranašu. Šią priešpriešą – Dioniso ir Apolono – paskutiniais metais Nyčė pakeitė kita, dar ryškesne: Dionisas jam buvo gyvenimo kaip aukščiausio gėrio simbolis, o Dievas ant kryžiaus – aukos ir gyvenimo kitų labui simbolis.
Svarstydamas, kas tai yra dionisiškasis pradas, Nyčė apie save sako, kad jis yra „savojo dievo palaimintasis ir mokinys“. Nyčė manė, kad meno raida ir plėtotė tiesiogiai susijusi su apoloniškojo ir dionisiškojo pradų dualizmu panašiai kaip, kaip gimimas priklauso nuo dviejų lyčių nuolatinės kovos ir tik periodiškų susitaikymų.
Nyčė Apoloną ir Dionisą vadina meno dievybėmis ir teigia, kad su šiais dievais siejasi požiūris, jog graikų pasaulyje esame didžiulės kilmės ir tikslų priešpriešos tarp plastinio vaizduojamojo, apoloniškojo, ir neplastinio muzikos, Dioniso meno. Šis dvi tendencijos gyvuoja viena šalia kitos, neretai susikivirčydamos ir viena kitai vis žadindamos naujus, dar stipresnius kūrybos impulsus, kad nepertraukiamai jose tęstųsi kova tarp anų priešingybių, kurias bendras žodis „menas“ tik tariamai jungia, kol pagaliau stebuklingu metafiziniu helėnų „valios“ aktu jos pasirodo suporuotos ir ta pora galų gale pagimdo tiek pat dionisišką, kiek ir apolonišką meno kūrinį – atiškąją tragediją.
Nyčė tuos du meno pasaulius dar skiria į sapnų ir svaigulio. Jis teigia, kad sapnuose dievų pavidalai pasirodė žmonių sieloms., o svaigulys pabudina jaudulius. Sapnuojantį žmogų Nyčė lygina su Homeru. Kitaip tariant, su kūrybingu žmogumi, nes sapnuose atsiskleidžia meniniai instinktai. Tiek sapnai, tiek svaigulys yra meno sąlygos.
Nyčė buvo įsitikinęs, kad veikiant dionisiškajam žavesiui, ne tik vėl atsinaujina vieno žmogaus sąjunga su kitu: taip pat susvetimėjusi, priešiška arba pavergta gamta vėl švenčia savo susitaikymo su savo sūnumi paklydėliu – žmogumi – šventę. Dabar, kai skamba geroji žinia apie pasaulių harmoniją, kiekvienas jaučiasi su savo artimu ne tik suvienytas, sutaikytas, susiliejęs, bet ir virtęs vienu.
Per dionisijas būdavo leidžiama atpalaiduoti lytinę galią ir elgtis palaidai ir gašliai. Čia minimas dar vienas mitų personažas – Medūza. Apolonas negalėjo atkišti Medūzos galvos jokiai kitai taip pavojingai jėgai, kaip tik šitai išsiviepusiai, kerėpliškai Dioniso galiai.
Taigi, kaip supratome, Apolonas ir Dionisas simbolizuoja ir skirtingus santykių tarp lyčių, pradus. Apolonas – tai platoniška meilė, o Dionisas – gašlumas.
Nyčė sako, kad šiuos du pradus sujungia ir suvienija Delfų dievas: „Dabar Delfų dievo veiksmingumas apsiribojo savalaikiu taikos sudarymu siekiant iš galingojo priešininko rankų išplėšti pražūtingus ginklus“. kaip sako Nyčė, šitas susitaikymas yra svarbiausias graikų kulto istorijos momentas: kur tik žvelgsi, visur matomos šio įvykio sukeltos permainos. Tai buvo susitaikymas dviejų priešininkų, kuriems nuo šiol buvo aiškiai nubrėžtos neperžengtinos veikimo ribos ir nustatytas garbės dovanų teikimo periodiškumas; tačiau iš esmės praraja liko žiojėti. Jei pasidomėsime, kaip, slegiant šiai taikos sutarčiai, reiškėsi dionisiškoji galia, tai dionisiškose graikų orgijose, lygindami jas su anais Babilonijos sakėjais, nusileisdavusiais į liūtų ir beždžionių pakopą, įžvelgsime pasaulio atgimimo ir apsivalymo dienų prasmę. Šitose graikų šventėse tarsi prasiveržia gamtos sentimentalumas, lyg ji apverktų savo susiskaidymą į individus.
Apolonas – Olimpo dievų tėvas
Interpretuodamas antikinius mitus, Nyčė teigė, kad tam tikra prasme Apoloną galime laikyti olimpinių dievų pasaulio tėvu. Jo teigimu, ta pati jėga, kuri įsikūnijo Apolone, šiaip ar taip, pagimdė ir visą olimpinių dievų pasaulį. Nyčė žavisi graikų tikėjimu, jų religija, nes čia niekas neprimena askezės, dvasingumo ir pareigos, čia viskas mums kalba tik apie prabangą, smagų gyvenimą, kur nėra nieko, kas nebūtų sudievinta, nesvarbu, gera tai, ar bloga.
Apie visą tą laimingą gyvenimą pasakoja graikų išmintis. Nyčė pavyzdžiu pateikia mitą apie tai, kaip karalius Midas ilgą laiką po girias vaikėsi išmintingojo Sileno, Dioniso palydovo, ir vis negalėjo pagauti. Kai pagaliau jį sučiupo, karalius klausia: „Kas žmogui yra geriausia ir tinkamiausia?“ Atsakymas buvo toks: „Pats geriausias dalykas tau visiškai nepasiekiamas: būti negimusiam, neegzistuoti, būti niekuo. O antra, kas tau labiausiai tiktų – kuo greičiausiai numirti“. Graikas žinojo ir jautė, kas yra būties negandos ir baisenybės: kad išvis galėtų gyventi, jis turėjo atremti nuostabiu svajonių kūriniu – Olimpo gyventojų pasauliu.
Baisenybes įkūnija tokie mitų personažai ir vaizdai, kaip Moira – negailestingai viešpataujanti ir lemianti visą pažinimą; Prometėjo maitvanagis; išmintingojo Edipo siaubingas likimas; atreidų giminę slėgęs prakeikimas; Orestas, nužudęs savo motiną. Tuo tarpu Olimpo dievai buvo tarpinis pasaulis, kuriame problemos tapdavo nematomos.
Satyrai
Mituose Dionisas turi savo palydovus. Satyrai – fantastinės būtybės, turi žmogaus liemenį ir galva, tačiau su ragais, ožio kojomis ir uodega, kūnas padengtas kailiu, turi ilgą barzdą. Satyrai yra griaunamos ir pavojingos prigimties, tačiau drovūs ir bailūs. Jų begalinį vaisingumą simbolizuoja falas. Satyrai greitai įsimyli, įžūlūs ir kvailiojantys. Mituose persekioja nimfas ir menades. Jie mielai išgeria, mėgsta vyną, linksmybes, moteris ir vyrus. Klajoja su muzika, dažnai šokdami su nimfomis ar jas persekiodami, keldami siaubą vyrams. Yra labai muzikalūs, groja dūdelėmis, cimbolais, kastanjetėmis, dūdmaišiais. Turi specialų šokį – Sikinis. Satyrai yra instinktyviai pasiruošę bet kokiam fiziniam malonumui.
Nyčė pirmiausia kalba apie satyrus, satyrų chorą, giedantį Dionisui ditirambus. Satyras, kaip naujųjų laikų idiliškais aviganis, – abu yra ilgesio, nukreipto į pirmapradybę ir natūralumą, vaisiai; bet kaip tvirtai ir bebaimiškai graikas stvėrėsi savo girinio, kaip droviai ir švelniai dabartinių laikų žmogus koketavo su paties susikurtu meilingu, fleita grojančiu piemenaičių. Taigi Nyčė satyrą laikė gamtos gaivališkumo simboliu.
Gamtą, prie kurios dar neprikišo savo nagų pažinimas, į kurią dar neįsibrovė kultūra – štai ką graikas regėjo savo satyre, kuris jam dėl to dar neprilygo beždžionei. Priešingai: tai buvo žmogaus pirmavaizdis, jo didžiausių ir stipriausių siekių išraiška, išraiška žmogaus kaip aistringo svajotojo, kurį žavi dievo artumas, žmogaus, kaip kartu kenčiančio bičiulio, kuriame atsikartoja dievo kančia, kaip išminties, einančios iš gamtos širdies gilumos, skelbėjo, kaip gamtos lytinės visagalybės, į kurią graikas įpratęs žiūrėti su didžios pagarbos nuostaba, įsikūnijimo. Satyras jam buvo kažkas nepaprasta ir dieviška: toks jis turėjo atrodyti skausmingai palūžusiam dionisiškojo žmogaus žvilgsniui. Išdabintas, melu pramanytas piemenaitis tą žmogų būtų įžeidęs. Tikrasis žmogus, barzdotas satyras, reiškė nemaldomą džiaugsmą. Satyrų choras, anot Nyčės, pirmiausia yra dionisiškosios žmonių masės vizija; pastaroji turi pakankamai jėgos, kad žvilgsnį padarytų buką ir nejautrų „realybės“, aplinkui susėdusių eilėmis kultūringų žmonių, įspūdžiui.
Edipas
Mitas byloja, kad Edipo tėvas Lajas paniekino karaliaus Pelopso svetingumą pagrobdamas jo sūnų Chrisipą, nes šį berniuką buvo įsimylėjęs. Ilgą laiką Lajas ir jo žmona Jokastė neturėjo vaikų, kol Lajas iš Delfų orakulo sužinojo, kad susilauks sūnaus, kuris užmušiąs tėvą ir vesiąs motiną. Jokastė iš tikro netrukus pagimdė sūnų. Kai jis gimė, Lajas įsakė savo naujagimiui sūnui perdurti sausgysles ties pėdų gurneliais ir pamesti ant Kitairono kalno šlaito. Tačiau jo tarnas, kuriam buvo įsakytą, pasigailėjo berniuko ir atidavė Korinto piemeniui. Piemuo berniuką nunešė Korinto karaliui Polibui, kuris jį įsūnijo. Polibo žmona Meropė (ar Periboėja) išgydė Edipo žaizdas ir užaugino kaip savo savo sūnų.
Edipas Korinte augo nežinodamas savo tikrosios kilmės. Kartą, kai Edipas buvo suaugęs jaunuolis, vienas apgirtęs korintietis jį išvadino pavainikiu. Įtėviai buvo priversti atskleisti tiesą. Edipas panoro išsiaiškinti, kas tikrieji jo tėvai, todėl nuvyko į Delfus pas orakulą. Vietoje trokštamo atsakymo jam pasakė, kad jis užmuš tėvą ir ves savo motiną. Edipas tai išgirdęs nebegrįžo atgal į Korintą, kurį laikė savo tėvyne, ir pasiryžo keliauti po pasaulį. Kelyje iš Delfų į Daulį siauroje trijų kelių sankryžoje Edipas sutiko neginkluotą senį, važiuojanti vežimu ir lydimą tarnų. Vieno iš vežimų važnyčiotojas Polifontas pareikalavo, kad Edipas tučtuojau pasitrauktų iš kelio. Šiam neskubant jis užmušė vieną iš Edipo žirgų. Įtūžęs Edipas užmušė senį, savo tėvą, ir visus jo palydovus.
Atvykęs į Tėbus įmina Sfinkso mįslę. Išgelbėti tėbiečiai paskelbia Edipą Tėbų karaliumi ir į žmonas atiduoda mirusio Lajo žmoną Jokastę, jo motiną. Taip išsipildo pranašystė. Su Jokaste susilaukė keturių vaikų: Polineiko, Eteoklio, Antigonės ir Ismenės. Laiminga santuoka truko 20 metų. Tėbus užpuola maras, kad baigtųsi maras Delfų orakulas pareikalauja išvaryti iš miesto Lajo žudiką. Aiškindamsis savo seno nusikaltimo aplinkybes Edipas supranta, kad jis nužudė savo tėvą ir vedė motiną. Tai sužinojusi Jokastė pasikaria, o Edipas auksine velionės sage išsiduria akis.
Sūnūs išvaro tėvą iš miesto. Tėbų valdymas atiteko Eteoklui ir Polineikui. Nors iš pradžių ir susitaria valdyti kas antrais metais, vėliau kyla konfliktas tarp brolių ir Polineikas ryžtasi karo žygiui prieš sosto neužleidžianti brolį (žr. Septyniese prieš Tėbus). Lydėti aklą tėvą ryžtasi tik duktė Antigonė, kuri liko ištikima net ir sužinojusi baisią tiesą. Po ilgų klajonių Edipas pasiekia Koloną, šventą eumenidžių giraitę, kur pagal pranašystė turėjo baigtis Edipo gyvenimas. Tesėjas priėmė Edipą, o šis papasakojo savo liūdną gyvenimo istoriją. Jokastės brolis Kreontas mėgina įstikinti Edipą grįžti į Tėbus, bet tik taip užsitraukia Tesėjo pyktį. Polineikas atvyko tėvo pritarimo karo žygiui prieš brolį Eteoklį, tačiau jo negauna. Edipas prakeikia abu savo sūnus, kurie išvarė jį iš Tėbų ir išpranašauja, kad abu žus dvikovoje. Kartu su Tesėju nukeliauja į Edipo mirties vietą. Atsiveria žemė ir praryją Edipą. Šią paslaptį žinojo tik Tesėjas.
Nyčė Edipo personažą interpretuoja kaip susiraizgiusį mazgą, kaip dievišką dialektikos priešingybę. Edipas – savo tėvo žudikas, savo motinos vyras, Edipas – sfinkso mįslės įminėjas. Ką mums sako paslaptinga šitų lemtingų įvykių trejybė?
Esama seno, ypač Persijoje paplitusio tikėjimo, kad išmintingas magas galįs gimti tik iš kraujomaišos; Edipo, įmenančio mįsles ir susituokiančio su savo motina, atžvilgiu turime pamato iškart pamatyti, jog tada, kai pranašiškos ir magiškos jėgos yra sužlugdžiusios dabarties ir ateities patrauklumą, griežtą individualizacijos principą ir apskritai panaikinusios tikrąjį gamtos žavesį, viso to priežastimi pirma turi būti tai, kas siaubingai prieštarauja gamtai – kaip mago atveju kraujomaiša, – nes kaip kitaip priversti gamtą atskleisti savo paslaptis, jei ne tuo, kas ją įveikia, t.y., sėkmingai atlieka prieštaraujančius veiksmus.
