„Kur gyvenam, mes žinojom. Spaudimas, aišku, buvo, bet jeigu paišiau figūrą, tai ne todėl, kad kultūros prievaizdai tuo metu pakentė figūrinį meną. Vėliau, kai liovėsi draudę abstrakcijas, dėl jų valdžiai ėmė darytis dar baisiau negu dėl figūratyvo – gal čia iš jos juokiasi, o ji nesupranta? Aš esu pasakotojas [ir tuos siužetų „lydinius“ iš tikrųjų įmanoma perskaityti – L. K.]. Kai nupiešiau poetą Sigitą Gedą, sveriamą ant svarstyklių, čia viskas buvo lyg ir aišku – žmogus kaip mėsa matuojamas kilogramais, nors galima ir kitaip tą suprasti. Pamenu, pavaizdavau, kaip Šiauliuose, Vilniaus ir Tilžės gatvių kampe, atrodė mėsos parduotuvė per Spalio revoliucijos šventes. Nupaišiau iš natūros. Ši dekoracija visiems buvo įprasta, bet šito atspaudo niekur negalėjau rodyti! [Juk menas, atspindėdamas tikrovę, apnuogina jos absurdiškumą, – L. K.]. Vis dėlto net ir sovietmečiu, nepaisant viso to „brudo“, įkyrios nuolatinės kontrolės – kai dariau freską, eidavo komisija po komisijos, – būta savotiško žavesio, nes staiga tapdavo įmanoma tai, kas mirtinai uždrausta.
Juk aš paišiau nuogus žmones! Tiesa, cenzoriams žadėjau, o ir pats maniau, kad vėliau juos aprengsiu. Pamenu, iš Paryžiaus atvažiavęs kažkoks profesorius stebėjosi: pas mus demokratija, bet niekas neleistų viešoje vietoje plikų paišyt.“
Freskoje „Metų laikai“ visko neapsakomai daug, apstu paslapčių, mįslių, prasmių sluoksnių – visas tas gausumas, tirštumas, rupumas tapo kvapą gniaužiančios, nes anuo metu neįmanomos (supančiotos, suvaržytos) laisvės metafora. Pasitelkęs mitą kaip „depolitizuotą kalbą“ (Roland Barthes), dailininkas atskleidžia amžiną mitinio laiko dabartį, o įsivaizduojamybė tampa daug artimesnė (ir daug tolimesnė) už tikrovę. „Visą pasaulį – pradžią ir pabaigą – suvėriau ant mitologijos siūlo. Laikau sėkme tai, kad susilietęs su senąja architektūra, jos nesužeidžiau“, – savo pastangas santūriai komentuoja dailininkas, kuriam dailės istorija atrodo kuo glaudžiausiai susijusi su mąstymu ir pasaulio pažinimu. „Senovės ir nūdienos metraštininkui“, kaip Repšį vadina dailėtyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, istorija yra ne vien tai, kur koks mūšis vyko, kada gyveno koks nors garsus žmogus (tiesa, medaliuose datos ir vietos preciziškai atspindimos): „Visi dalyvaujame istorijoje esamuoju laiku – kiekvienas valkata, šlifuojantis gatves, palieka savo pėdsakus.“ Mums lemta gyventi drumstais laikais – jau trisdešimt metų bandome atsikratyti įdiegtos homo sovieticus pasaulėžiūros, bet vis tiek dar yra likę daug jos nuosėdų: „Nereikia to bijoti, tačiau turime stengtis, kad koncentracija nebūtų mirtina ir vis mažėtų.“
Repšio santykis su aplinka vitališkas, bet ne patetiškas, dailininkas tarsi bando pažaboti ar užburti tai, kas pasaulyje demoniška, suvokdamas šiurpų realybės absurdą. Panašiai kaip Albert’as Camus, jis niekina „lukšto grožį“ ir „grynąjį meną“, kuriame nėra nė krislo istorijos purvo ir tragizmo, tvirtindamas, kad grožis privalo turėti nuodų, antraip jis netikras.
Godžiai imlus ir atviras pasaulio kultūrai, Repšys įsitikinęs, kad neprotinga atsiriboti nuo savosios tradicijos, pakeičiant ją „prestižiškesne“. Nuo prigimties nepabėgsi, o ir ką darytum pabėgęs? Kosmopolitišką (ne dėl mados, o iš smalsumo) žvilgsnį dailininkas suvaržo, savo noru prisirišdamas prie lokalios erdvės, gimtinės peizažo, Vilniaus senamiesčio gatvelių, tačiau mąstymas išlieka universalus ir kritiškas: „Ne aš sugalvojau aksiomą, kad visas tautinis menas yra prastas, bet visas geras menas yra tautinis. Juk nesakoma, kad kokį nors šedevrą sukūrė tas ar anas, visada nurodoma, ar autorius prancūzas, ar vokietis, ar lietuvis… Geografinės vietos pakeitimas nereiškia, kad žmogus ir vidujai persikrausto. Manęs nekamuoja tapatumo problema. Kita vertus, viso pasaulio menininkai yra viena tauta, viena tauta yra ir viso pasaulio policininkai…“
Lietuvos nacionaliniame muziejuje spalio 7 d. bus atidaryta jubiliejinė Petro Repšio paroda – tikėtina, kad ji visapusiškai atskleis universalią, renesansiškai natūralistinę jo kūrybos prigimtį, „aristokratizmo kodą“, pasak Alfonso Andriuškevičiaus, technikų ir žanrų įvairovę…
