Romano kaip žanro tikslas – viešoje (rečiau intymioje, kaip tą darė modernieji XX a. romanistai) erdvėje pateikti ir interpretuoti gausius įvykius, pasitelkiant pasakotoją, autoriaus balsą bei personažus. Tradicinis priežastine logika grindžiamas linijinis pasakojimas (Juozo Baltušio „Sakmė apie Juzą“) ir modernus, daugialypis, asociatyvaus poetinio mąstymo, simbolių ir labilių poetinių struktūrų tekstas (Antano Škėmos „Balta drobulė“) – tai du svarbiausi romano tipai. Pagrindinis epikos žanras užlieja, pursloja, puola, atsitraukia, nelyginant jūra, tačiau svarbiausia – sic! – neleidžia skaitytojams atitraukti akių. Poetizmus palikus nuošalėje, vertėtų atsiminti, kad romanas – pirmoji ir labiausiai narkotizuojanti (kas galėtų tą paneigti?) pasakojimo forma, atsiradusi spausdinimo mašinų epochoje.
Prancūzijoje, kur jau prieš kelis dešimtmečius būdavo kasmet išleidžiama daugiau kaip 3000 romanų, šio žanro ekvilibristika bemaž neįmanoma ką nors nustebinti. Kiekviena padori (ar nelabai) namų šeimininkė, nors nevaldo valstybės (nes jai tas kažin ar įdomu) tarp maisto gaminimo, spintelių paviršiaus šluostinėjimo, sodo priežiūros, kitų namudinių prievolių gali perskaityti, o kuri nors netgi parašyti romaną – išpažintinį, dokumentinį, politinį, detektyvinį, kelioninį, paramokslinį, istorinį ar dar bala žino kokį. Po gerai iškepto viščiuko fondue kartais nenumaldomai apima ir kūrybinės aistros. Pasak Milano Kunderos, susiklostė situacija, kai „romanai ima patys rašyti save; juos kuria ne autoriai, bet automatizmas ir konvencijos, susijusios su romanų rašymo technika“. Spėtume, gal tai būdinga tik prancūzams, tačiau šis žanras, iš prigimties leidžiantis amorfiškai struktūrai suteikti gyvybės, įtaigiai derinti skirtingus laiko sluoksnius ir požiūrius, neginčytinai rūpi tiek amerikiečiams, tiek vokiečiams, britams ar norvegams.
Vis dėlto grįžkime prie prancūzų, konkrečiau prie Michelio Houellebecqo – kultinio rašytojo, anksčiau pelniusio Goncourt’ų premiją, o už septintąjį romaną „Serotoninas“ gavusio aukščiausią Prancūzijos apdovanojimą – Garbės legiono ordiną.
Šio autoriaus romanai keisti, sintaksės požiūriu savaip nerangūs („Salos galimybė“, „Pasidavimas“), provokatyvūs, politiškai ir lytiškai angažuoti. Lietuvoje jie, regis, yra populiarūs, nors kalbėti apie „populiarumą“, kai net perkamų knygų tiražai siekia vos 1000 egzempliorių, nebūtų tikslu. „Populiaru“ yra atostogauti, tarkime, Palangoje ir apylinkėse (Karklėje, Būtingėje, Giruliuose ir kitur), nes čia suvažiuoja maždaug 200 tūkstančių (įsivaizduokim tokį romano tiražą Lietuvoje! Tiesa, Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“, sulaukusi 6 leidimų, pasiekė 70 tūkstančių...). Prancūzams ir kai kuriems kitiems europiečiams dideli tiražai yra įprastas dalykas – štai Houellebecqo „Serotoninas“ 2019 m. rugpjūtį Prancūzijoje išleistas 320 000 egzempliorių tiražu, tą patį mėnesį jis pasirodė Vokietijoje, Italijoje ir Ispanijoje.
„Serotoninas“ nerašo pats savęs, jį griežtai (nors kai kas gal pagrįstai sakytų nuplaukiančiai) kontroliuoja autorius. „Mano troškimas suerzinti slepiasi po beprotišku troškimu patikti“, – sakė Houellebecqas interviu Guardian. Tas rafinuotas erzinimas, įvairiomis formomis pasireiškiantis romane, yra „gyvenimo jausmo netektis“, pasak semiotiko, tekstų analitiko Pauliaus Jevsejevo. Protagonistas Floranas Klodas Labrustas svarsto: „Dabar man jau keturiasdešimt šešeri, niekada nesugebėjau valdyti savo paties gyvenimo, taigi atrodė labai tikėtina, kad antra mano egzistavimo pasaulyje dalis bus tokia pat kaip pirmoji – bevalis skausmingas žlugimas.“
Karjeros laiptais sėkmingai kopiantis Žemės ūkio ministerijos klerkas staiga viskuo nusivilia, todėl palieka nekenčiamą sugyventinę ir iš Paryžiaus išvyksta į Normandiją, kur kitados jautėsi laimingas. Ieškodamas buvusių meilės objektų, aplanko ir studijų draugą Emeriką, o šis su ūkininkais kaip tik rengiasi ginkluotam protestui prieš institucinius globalios ekonomikos varžtus, kurie vis labiau smaugia, nuožmėjant Europos Sąjungos politikai. Taigi romane susilieja dvi krizės – asmeninė su europine. Gyvenimas įtemptas, tačiau drungnas ir nelaimingas: „Serotonino lygis per žemas, antidepresantų šalutinis poveikis pernelyg stiprus“ (konstatuojama knygos viršelio anotacijoje). Visapusiška protagonisto impotencija atskleidžiama, pasitelkiant juodąjį humorą. Romanas nėra slogus, jį gelbsti (žinoma, jei čia reikia ką nors gelbėti) nepaprastai išraiškingas, niuansuotas pasakotojo balsas, aptariantis nykią institucionalizuotą kasdienybę, į kurią vis giliau gramzdinamas gyvenimas praranda bet kokią prasmę.
Tas negalėjimas prasmingai gyventi yra savotiškas hobis – Labrustas, padrikai pasakodamas savo istoriją, tuo pat metu ardo pačius dabartinės egzistencijos pamatus. Bedvasė vartotojų visuomenė net neslepia, kad jos lūkesčiai daugiau negu primityvūs – turtas, prestižas, meilės nereikalaujantys erotiniai džiaugsmai. „Serotoninas“ – knyga apie vyrų pasaulį, apie jų galias ir negalias (moterys čia provokuojamai veikia tik antram plane). Pasak Rachel Donadio, jaučiama kankinanti praeities nostalgija – ilgimasi to, kas buvo prieš Europos Sąjungą, prieš atsirandant eurozonai – bendras piniginis vienetas suvaržė ekonominį dalies ES valstybių suverenumą. Ir, žinoma, to, kaip gyventa prieš seksualinę revoliuciją, kuri išaukštino individualius malonumus, egoistinius polinkius, pamindama šeimos vertybes.
Tenka sutikti su kritikais, teigiančiais, kad Houellebecqas yra fundamentaliai antiliberalus. Jo manymu, moralė ir ekonomika darosi vis sunkiau suderinamos. Šio rašytojo, kuris klasifikuojamas kaip antimodernus, pagrindiniai motyvai – emocinė, seksualinė, politinė, ekonominė galia ir negalia, o socialinės kritikos instrumentai puikiai dera su sofistikuota aukščiausios prabos literatūra.
