Unabomberis Theodore’as Johnas Kaczynskis garsiajame manifeste „Industrinė visuomenė ir jos ateitis“ amerikiečių kairiuosius kaltino „hipersocializacija“, esą jie aukština moralinį kodeksą visuomenės, kuri tą kodeksą nuolatos pamina. Jos nariai sklidini neapykantos, pavydo, mėgaujasi pranašumu prieš kitus, nors puikiai žino, kad tai darydami laužo etines normas, apsimesdami, neva jų laikosi. Toks nukrypimas nuo etinių normų galop tampa savotiška rutina, kurios stabilumą kaip tik ir užtikrina etiniai idealai, nors pasiekti jų neįmanoma. Vis dėlto kas nors nuolatos turi priminti, kad jų siekti būtina. Šį vaidmenį, Kaczynskio nuomone, patys sau prisiskiria kairieji, taigi „moralinė visuomenės mažuma“. Anot jo, „kairiųjų tikslai neprieštarauja dominuojančiai moralei. Priešingai, kairieji susitaiko su moralės normų laužymo rutina, suvokia ją kaip natūralią ir savą, maža to, kaltina vadinamąją pagrindinę srovę (mainstream) tų normų laužymu, nes ji neužtikrina, pavyzdžiui, rasių ir lyčių lygybės, negelbsti skurstančiųjų, nesiekia taikos, nepanaikina nei karo grėsmės, nei visų rūšių prievartos, neužtikrina išraiškos laisvės, gero elgesio su gyvūnais ir pan. Kitaip sakant, individo pareiga yra tarnauti visuomenei, o visuomenės ‒ individui.“1
Taigi kairieji moralistai nuolat kreipiasi į visuomenės „sąžinę“, kad sužadintų kaltės jausmą dėl dorovės stokos. Tokiai „hipersocializacijai“, Kaczynskio nuomone, galima priskirti net ir daugumą eskapizmu grindžiamų alternatyvų, tokių kaip etiniai kooperatyvai, komunos, savivaldos įmonės, jeigu jos suvokiamos kaip getai, kuriuose „moraliai pranašesni individai“ imasi „tiesioginės demokratijos“. Maža to, kuo silpnesnė kairiųjų politinė pozicija, nes tiesiogiai paveikti visuomenės nesugebama, tuo dažniau jie griebiasi moralizavimo ir didaktinių pamokslų.
Paradoksalu, tačiau neatitikimas tarp pareiškimų ir poelgių, žongliravimas dviprasmybėmis, veidmainiavimas, ne tik nekenkia dominuojančiai sistemai, bet dar labiau ją sustiprina. Šiuo atžvilgiu ir „kritinis menas“, senokai praradęs tradicinę visuomeninę savo įtaką, virto tariamos moralinės kritikos įrankiu. Ši kritika palaiko konsensusą, kiekvieno individo moralinę kaltę paversdama principu, įtvirtinančiu amoralią kasdienybę, pavaldžią rinkos dėsniams. Taigi „kritinis menas“ tampa užuovėja socialdemokratinėms ir emancipaciją skatinančioms vertybėms, kurių, beje, negina nei politinės partijos, atstovaujančios masėms, nei protestų judėjimai „iš apačios“. Toks menas yra tarsi vaiduoklis, estetizuotų įvaizdžių rinkinys, praeities šešėlis, nes mechaniškai perima ano meto judėjimų retoriką, tačiau nepaiso politinės jų logikos.
Kritinio meno atstovai, pasitelkdami radikalius moralinius postulatus, tarsi bando suvienyti yrantį pasaulį, kuriame nebeliko jokių sąlyčio taškų tarp religijos ir politinės praktikos, tarp ekonomikos ir darbo santykių... Agresyvus konservatizmas, fundamentalizmas ir ksenofobija šiandien prisideda prie to, kad ardoma ekonomika, socialinė sfera, o individualios išgyvenimo strategijos pasineria į chaosą. Tikrasis išnaudojimas maskuojamas, traukiasi į nematomas zonas, o išnaudotojų aukos išstumiamos iš politikos akiračio. Kritinis menas tarsi bando apie tai užsiminti, tačiau ne kaip konkreti politinė programa ar veiksmas, o kaip idealizuota, nuo tikrovės atitrūkusi retorika apie kaltę ir atsakomybę. Tokiu būdu naujasis menas šiandien yra tapęs „beširdžio pasaulio širdimi“.
Georges’as Bataille’is garsiojoje 1929 m. esė „Senas kurmis ir priešdėlis sur“ pareiškė, kad idėjiškai atsiriboja nuo siurrealistų Ikaro idėjos nuskristi iki Saulės, t. y. pasiekti pakylėtą ir nepaliaujamai tolstantį horizontą. Laikydamasis priešingos strategijos,2 įprastos „kurmiui“, kuris kasasi vis giliau ir giliau į „juodąsias tikrovės įsčias“, filosofas teigė, kad individualistinis siurrealistų maištas prieš tikrovę tiesiog restauruoja senus principus kartu su iliuzijomis ir viltimis, užuot leidęs joms galutinai suirti. Pokyčiai prasidės tada, kai šūkiai apie „sąmonės išlaisvinimą“, apie moralę ir žygdarbius pradės kelti pasišlykštėjimą ir neapykantą. Remdamasis Karlu Marxu, teigė, esą puvimas yra gyvenimo laboratorija, kuo labiau pūva šiuolaikinė visuomenė, tuo arčiau tai, kas turės ateiti, vos tik ji galutinai supus.
Priešprieša pakylėtiems dvasios judesiams, pasak Bataille’io, yra stichiškai kylantys šiurkštūs masiniai judėjimai. Čia peršasi proletariato idėja ‒ proletarai nespekuliuoja tuo, kad moralė tariamai žlugusi, nesiekia gelbėti prarastų vertybių, nes nesiremia dorove, suirusia iš vidaus.
„Konservatyvusis revoliucionierius“ Carlas Schmittas aiškino, kad komunistinis judėjimas nutraukia ryšius su bet kokiu konsensusu, o šią idėją išgrynino, taikydamas vadinamąjį „partizano“ principą. Anot jo, „partizano“ idėja kaip grėsmė Naujųjų laikų suverenumo koncepcijai pirmąkart iškilo XIX a. pirmojoje pusėje, kai pasipriešinta Napoleono imperijai, kuri buvo ambicingiausias universalistinis tų laikų valdžios ir tvarkos projektas. Prancūzijos armija, tuo metu geriausiai organizuota Europoje, skaudžiausius smūgius patyrė, susidūrusi būtent su valstiečių partizanais iš pradžių Ispanijoje, po to Rusijoje.
Partizano jėgą sustiprina provokuojanti nepagarba, maištas prieš viską, kas racionalu ir tvarkinga. Partizanas atmeta karo taisykles – svarbiausią Naujųjų laikų Europos išradimą, siejamą su Vestfalijos taika, sudaryta 1648 m. Be to, partizanas nėra „viešoji figūra“ – jis nedėvi uniformos arba nuolat ją keičia. Jam neegzistuoja riba tarp kautynių ir laisvalaikio. Jo stichija – gamta, miškas ir kalnai. Jis išnyra iš tamsos, kad suduotų netikėtą smūgį, ir lygiai taip pat netikėtai dingsta tamsoje. Partizanas nėra kariškis, tačiau nėra ir civilis, – jis gali būti ir vienas, ir kitas, tai priklauso nuo aplinkybių. Jo akstinas – absoliuti priešprieša viskam, todėl jis visada pasirengęs rizikuoti, nesilaikydamas jokių taisyklių priešininkų atžvilgiu. Tačiau būtent todėl jis neturi ir iliuzijų, kad priešininkai jo pasigailės.
Pirminis partizano tipas, pasak Schmitto, yra „telūrinis karys“, prisirišęs prie gimtosios žemės. Neįtikėtiną jėgą ir valios stiprybę jam teikia archajiškumas, karingas antišiuolaikiškumas. Toks karys tarsi sugeria visus slaptus, ikivalstybinius, komunistinius ir anarchistinius valstietijos pradus, kurie, prasidėjus karui, prabunda ir supurto Moderną, įsiveržusį į archajinį pasaulį. Be to, partizanas iš principo skiriasi nuo senovės herojų, nes simbolizuoja tamsiąsias žemės jėgas, kurių pabudimas – tai reakcija į suverenumą, pakylėtas tvarkos ir skaidrumo idėjas.
Vis dėlto telūrinis partizanas – „tėvynės gynėjas-autochtonas“ – viso labo yra tiktai tikrosios grėsmės šauklys. Partizano esybė iškart pasikeičia, kai latentinė archajinė žemės jėga susilieja su radikalia filosofija, žvelgiančia ne į aukštumas, o į žemumas, kitaip tariant, į materiją – „žemės kirminus“ (Les damnés de la terre3) arba „netikėlius“.
Lenininė marksizmo atmaina XX a. sukūrė „globalaus partizano“, kurį gena absoliuti neapykanta dominuojančiai tvarkai, provaizdį. Proletaras ekonomiškai atsiejamas nuo gamybos priemonių ir nuosavybės, o partizanas politiškai nutraukia ryšius su konkrečia teritorija, savo kovos poligonu paversdamas visą pasaulį. Proletaras nieko neturi, todėl kovoja ne už savo „žemės sklypelį“, o potencialiai už „visas tėvynes“, kartu sudėjus.
Schmitto nuomone, kai griaunamoji istorinio materializmo jėga susivienija su sukilėliais, nepaisančiais hierarchijos ir įstatymų, kyla pati didžiausia grėsmė suverenumui. Tai tarsi košmaro išsipildymas, kai į tikrovę nužengia „išsilavinęs Jemeljanas Pugačiovas“. Rusijos valdantįjį elitą dar XIX a. pradžioje bandė apie tai įspėti kontrrevoliucinis mąstytojas Josephas de Maistre’as. Gali būti, kad bet kuris darbininkas – „kalbantis įrankis“, kurio šeimininkai paprasčiausiai nepastebėdavo, – dabar yra užsimaskavęs partizanas, revoliucinės politikos adeptas, neapkenčiantis kapitalizmo ir valstybės apskritai. Tokiu būdu ribos tarp karo ir taikos galutinai išnyksta.
Carlas von Clauzewitzas4 karą laikė politikos tęsiniu, bet Leninui politika buvo ne kas kita, o globalus partizaninis karas be jokių apribojimų ir taisyklių. Juo nesiekiama nei paliaubų, nei susitarimų, nei jėgų pusiausvyros, jis nepaiso karo veiksmų „etikos“. Partizanas neturi nieko, tačiau nori užgrobti visą pasaulį, kuklesni tikslai jam per menki. Todėl „Leninui tikrasis karas yra tiktai revoliucija, nes ją sukelia absoliutus priešiškumas. Visa kita – sąlygiškumai.“5
Partizanas galingas todėl, kad nenuspėjamas, nuolat keičiantis pavidalus ir labai judrus. Tačiau šis nepastovumas, išmušantis priešininką iš vėžių, – tai strategija, nulemta to, kad stoti į atvirą kovą yra neįmanoma. Šiuo atžvilgiu Schmitto apibūdintam partizanui tiktų įžymioji Levo Trockio maksima, ištarta po Bresto taikos žlugimo 1918 m., – „nei taikos, nei karo, o armiją paleisti“. Bolševizmo sėkmę lėmė ne pergalė prieš kapitalizmą, bet gebėjimas paveikti žmonių, nepriklausančių nacionalinėms valstybėms, sielas. Taigi smūgio reikėtų laukti ne fronto linijoje, o užnugaryje, nes proletarai bet kada gali sukilti prieš „savo“ valdžią. Partizanai kovoja „tamsiojoje pusėje“ – ten, kur tos kovos mažiausiai tikimasi. Todėl keičiasi ne tiktai karo prasmė, bet ir erdvėlaikio struktūra. Schmittas partizaną lygina su povandeniniu laivu, suteikiančiu jūrai, kurios paviršiuje seniau vykdavo jūriniai mūšiai, papildomo gylio dimensiją.6
Apibendrinant galima sakyti, kad partizanas smogia iš pogrindžio, iš pilkųjų nematomų zonų, vengdamas tiesioginių susidūrimų (vadinasi, ir taikos susitarimų). Jo pantomimos, kuriai būdingi persirenginėjimai, pabrėžiantys bet kokios uniformos sąlygiškumą, esmė yra absoliutus priešiškumas. Toks priešiškumas apnuogina žaidybinį, nerimtą, kompromisinį bet kokio karo „pagal taisykles“, „reguliaraus žaidimo atviroje scenoje“7 pobūdį. Partizano karas nėra „kariškių karas“, o jo politika nepriskirtina „politikų politikai“.
Ar būtų pagrindas teigti, kad šiandien vienu iš naujojo partizanavimo būdų galėtų tapti menas? Juk jau įprasta jį laikyti kompromisų ir konsensuso simboliu. Tai ir suteikė menui naują vaidmenį – sutaikyti visuomenę su pačia savimi, o kartu leido peržengti tradicines jo paties ribas. Šiuolaikinis menininkas, jausdamasis tarsi įgaliotas nuolat kurti pasaulį iš naujo, gali veikti kaip mokslininkas, politinis aktyvistas, drąsus paslėptų politinės valdžios veikimo mechanizmų tyrėjas. Kritinio meno kūrėjai partizanines praeities taktikas propaguoja, skatindami susitaikymą ir moralinį atsinaujinimą. Tačiau ar jis, gavęs šiuos įgaliojimus, sugebės panaudoti juos kardinaliai priešingam tikslui?
XXI a. pirmojo dešimtmečio tarptautinis meninis akcionizmas, pradedant The Yes Man, baigiant Pussy Riot ir Piotro Pavlenskio akcijomis, rodo, kad politinis aktyvistas, persirengęs menininku, turi nepalyginamai didesnes galimybes kritikuoti ir skleisti propagandą, negu tradiciniai politikos aktyvistai. O šias galimybes jam užtikrina, galima sakyti, Schmitto aprašytos partizano savybės – nepastovumas, judrumas, politinis suinteresuotumas. Persikūnyti į menininkus gali tiek kairieji teoretikai, socialinių judėjimų strategai, tiek ir kovotojai prieš gentrifikaciją. Ši mimikrija plėtojasi laipsniškai ir kol kas neįsisąmoninama kaip strategija, vienijanti gija, kuri galėtų meniniam partizanavimui suteikti globalų pobūdį ir trūkstamą gylį.
Vis dėlto įsibėgėjantys procesai – sociumo irimas, politinė degradacija ir visuotinė militarizacija – ko gero, greitu metu galutinai sunaikins meną kaip terpę, palankią siekti konsensuso. Šiuo atžvilgiu partizaninė strategija ne tik suteikia menui galimybę imtis iš esmės naujo vaidmens, bet ir siūlo formą, pavidalą, kurį įgavęs menas galbūt įstengs išlikti ateityje. Tą įsisąmoninti įmanoma tik esant kritikai, nukreiptai į patį meną ir į pačius menininkus, taigi tik atmetus kompromisinę ir moralizuojančią laikyseną. Tik pasitelkiant partizanui būdingą giluminį, viską apimantį priešiškumo jausmą galbūt pavyks įkvėpti menininkus ir žiūrovus ieškoti naujo konsensuso.
Vertė Kęstutis ŠAPOKA
@ Ilja Budraitskis
@ Moscow Art Magazine. 2017, nr. 101
1 Теодор Качинский. Индустриальное общество и его будущее (Манифест Унабомбера). Москва: Библиотека нонконформиста. 2006, c. 31.
2 Georges Bataille. The “Old Mole” and Prefix Sur. In: Visions of Excess: Selected Writings, 1927–1939. Minneapolis: University of Minnesota Press, 1985, p. 38. Georges Bataille (1897–1962) – prancūzų filosofas, literatas, tyrinėjęs konsumerizmo, misticizmo, erotizmo, siurrealizmo, transgresijos temas. Padarė įtaką filosofams „poststruktūralistams“, socialinei teorijai (K. Š. pastaba).
3 Pranzūzijos kolonijoje Martinikoje gimęs psichiatras Franzas Omaras Fanonas (1925–1961) 1961 m. išleistoje knygoje Les damnés de la terre analizuoja kolonializmo nulemtos dehumanizacijos poveikį tiek individams, tiek tautoms. Fanonas buvo kolonijinės institucionalizuotos psichiatrijos priešininkas (K. Š. pastaba).
4 Carlas von Clauzewitzas, prūsų karo generolas ir karo teoretikas (1780–1831), suabejojęs karo taisyklėmis ir „karo etika“. Laikomas dialektiku ir racionalistu (nors ir veikiamu romantizmo idėjų), maniusiu, kad karas nėra tapatus abstrakčioms schemoms žemėlapiuose ir karvedžių galvose, labiau priklauso nuo daugelio tikrovės veiksnių, kurie dažnai yra sunkiai prognozuojami (K. Š. pastaba).
5 Карл Шмитт. Теория партизана. Москва: Праксис, 2007, c. 81. Carl Schmitt (1888–1985) – vokiečių juristas, konservatyvių pažiūrų politinis teoretikas, priklausęs nacių partijai. Kritikavo parlamentinę demokratiją, liberalizmą ir kosmopolitizmą. Nepaisant to, politinė jo teorija, veikalai, skirti diktatūros analizei, ypač partizano koncepcija, padarė didelę įtaką Vakarų politiniams filosofams, tarp jų kairiesiems (K. Š. pastaba).
6 Ten pat, p. 108.
7 Ten pat.
* Theodoras Johnas Kaczynskis (žinomas kaip Unabomberis), g. 1942 m. gegužės 22 d. Čikagoje, matematikas, visuomenės kritikas, liūdnai pagarsėjęs kova su technologinės visuomenės blogybėmis. 18 metų laiškuose įvairiems žmonėms, susijusiems su moderniosiomis technologijomis bei pramone, siuntė savadarbes bombas (buvo sužalotų, keletas adresatų žuvo). 1995 m. laikraščiams dalimis išsiuntinėjo savo esė, pagarsėjusią kaip „Unabomberio manifestas“. Tekstą išanalizavę solidūs teoretikai pripažįsta, kad teoretizavimo lygmuo itin aukštas, argumentai preciziški, kartu ryškėja aršios kovos su „puolusia industrine visuomene“ leitmotyvas. Manifesto ideologinę poziciją galima traktuoti kaip radikaliai dešiniąją, su anarchizmo priemaišomis, kritikuojančią „leftistų“ veidmainiškumą ir prisitaikėliškumą (Vertėjo pastaba).
Apie autorių: Ilja Budraitskis, turintis ir lietuviškų šaknų, gimė 1981 m. Maskvoje. Istorikas, socialinis ir meno teoretikas, politinis aktyvistas, menininkas, žurnalų Moscow Art Magazine ir LeftEast redakcinių kolegijų narys išleido dvi knygas „Disidentai tarp disidentų“ (2017), „Pasaulis, kokį įsivaizdavo Huntingtonas ir kokiame gyvename“ (2020). Maskvos Nacionalinio tyrimų instituto Aukštojoje ekonomikos mokykloje dėsto šiuolaikinio meno teoriją ir filosofiją. Interesų sritys ‒ politinė filosofija ir istorija, globalus konservatyvusis posūkis, meno santykis su ideologija.
