Užgriuvo dar vienas galvos skausmas, rūpesčių našta. Atrodytų, jog sustojo suktis ne tik technikos šedevras, palengvinantis buitį – bet visa tikrovė užgriuvo lyg neišskalbta. Kuo daugiau apsukų, tuo geriau skalbimo mašina išskalbia. Nepalieka nė menkiausios dėmelės. Purvini skalbiniai tampa švarut švarutėliais, iki visus apakinančio baltumo... O galbūt išsivalo ir mūsų kasdienybės reikalai, išsigrynina viltys ir svajonės. Neretai norėdavosi pasiųsti tuos reikalus po velnių. Pykau ant „sumaišties“, mažos pensijos ir viešojo transporto stokos. Bet ne taip, kad labai. Juk visas moters gyvenimas – tai virtuvė, maisto gaminimas, skalbimas. O štai ėmė ir sustojo viena jo dalis – sugedo skalbimo mašina. Kažkas siaubingo – buityje atsirado tuštuma, būties vakuumas. Tačiau reikėjo spręsti tūkstančius smulkmenų, įvairiausių reikalų, kurie nuolatos vaikėsi. O štai šiandien savaitgalis – mūsų laukia nepaprastas žygis – kelionė į miestelio centro parduotuvę. Reikia susipirkti produktus savaitei.
– Žadėjo giedrą, o skalbimo mašinos nėra, skalbiniai kaupiasi, tuoj prapliups lietūs, bobų vasara baigiasi, – tarė vyresnė moteris jaunesnei, tiesdama ranką link grietinės indelio parduotuvėje.
– Neimkite pigiausios grietinės, juk tai riebalų mišinys. Jums tiktų štai ši, – patarė nedidelio ūgio vyriškis.
– O gal reikėtų liesesnės grietinės, – paklausė jaunesnioji moteris vyresnės?
– Ne, Rubenso formų damoms, reikia riebalų. Juk nenorite netekti grožio, – įsiterpė į pokalbį mažaūgis vyriškis.
– Kokiame kaime gyvenat? – pasiteiravo nepažįstamasis.
– Visai netoli. Alksnėnuose.
– O aš va į Lietuvą iš Vokietijos grįžau – dirbau didžiuliuose laivuose, štai – mano darbo pažymėjimas, – rodė kažkokį suglamžytą dokumentą šnekusis vyrukas.
– Dabar susižalojau ranką, tai grįžau namo. Bet esu labai laukiamas meistras – juk su aukštuoju. Kolegijoje mokiausi. Turiu aukštąjį – nebaigtą aukštąjį – patikslino. Diplomo man nereikia, juk turiu daug praktinės patirties. Laivuose buvau geriausias elektrikas bazėje. O ir kolegijos dėstytojai mane prisimena.
Kur tik neužsimezga pokalbiai? Moterys iš kaimo apsipirkusios stūmė parduotuvės vežimėlį link automobilio, kad galėtų sukrauti produktus į bagažinę. Ratukai kliuvo už asfalto nelygumų. Prie jų prišoko tas pats mažaūgis vyriškis. Jis pasirodė paslaugus, pasisiūlė nuvežti nepaklusnų vežimą. Moterys pasijuto nejaukiai, nes įkyrios kalbos liejosi į keistą daugžodžiavimo sūkurį. O jei koks apgavikas? Bet buvo pats vidurdienis, automobilių stovėjimo aikštelėje sukiojosi daug žmonių. Tad moterys nutarė, kad krepšio nudanginti vyriškis nesiryš. Neilgas kelias iki mašinos moterims neprailgo, jos išgirdo gausybę istorijų apie vyriškio gyvenimą, jo nuostabias žinias, gebėjimus ir talentus. Atrodė, jog jis pats geriausias, daugiausiai žinantis iš visų, žarstė gausybę patarimų apie grietinę ir gyvenimą. Senesnioji moteris pasiteiravo, ar naujasis pažįstamas nežinąs iki kelių dirbanti elektros prekių parduotuvė. Tas atsakė, jog parduotuvė savaitgaliais dirbanti iki keturioliktos valandos. Jau buvo penkiolikta. Vyresnioji moteris ėmė apgailestauti, kad negalėsianti nusipirkti skalbimo mašinos. Autobusu skalbyklės neparsiveši, o jaunoji ratuota šeimos karta vėlai grįžta namo darbo dienomis. Teks laukti kito savaitgalio. Moterys sėdo į automobilį, išvažiavo iš aikštelės ir pasuko namų link.
Kitą dieną, apie pusiaudienį suskambo telefonas. Skambino kaimynė.
– Jūsų ieško.
– Kas galėtų mūsų ieškoti? – pagalvojo moteris ir su nerimu pakėlė telefono ragelį.
– Čia aš, skalbimo mažiną Jums atvežiau. Gyvenu Vokietijoje, tai man jos nebereikia. Bet išsikrovė mašinos akumuliatorius Jūsų kaimynų kieme, gal galite mane ištempti. Guodėsi gendančia savo transporto priemone auksarankiu prisistatęs meistras.
Ką darysi, juk reikia vaduot žmogų iš padėties. Juk ir kaimynai nenorės, kad mūsų svečias jų kieme užklimpęs stovėtų. Atvykome. Kaimynų kieme stovėjo užklimpęs šilto ir šalto matęs automobilis. Bagažinė jo buvo atvira, joje pritvirtinta didžiulė skalbimo mašina, kuri atrodė lyg karo belaisvis triumfo procesijoje. Avarinis ženklas, kažkokiu būdu išspaustas ant audeklo plevėsavo lyg procesijų vėliava. Automobilis įvažiavo į kiemą ir užgeso. Iškvietėm netoliese gyvenantį automobilių meistrą. Atrodė, problema lyg ir išspręsta, mašina turėtų užsivesti. Deja, ji tik burzgė vietoje. Automobilis neužsivedė. Specialistas pažiūrėjo – kuro nėra. Teko vykti iki degalinės ir nupirkti kelis litrus, kad nekviestas svečias galėtų kuo greičiau apleisti kaimynų kiemą. Įpylus kuro, pajudėjo. Reikėjo pervažiuoti dar pro tris sodybas. Iš kelio per gyvenvietę į sodybos keliuką įsuko iš toli matomas ekipažas.
– Atvežiau. Be skalbimo mašinos blogai. Parsivežiau porą iš Vokietijos. Gera mašina. Sakau kaip specialistas. Esu baigęs kolegiją. Na, ne visai baigęs, bet mokiausi. Vokiškai per porą mėnesių išmokau. Milijonierių jachtose laidukus tvirtinau. Ten darbas ne bet kam, tik vaikinams su galva. Vokietija man kaip antrieji namai.
– Wie heißt du? – žiūrėdama į ratuotą nekviestą svečią lyg žvirbliukas sučirškėjo kieme besisukiojanti mergytė, kurios darželio grupės tėvai samdė vokiečių kalbos mokytoją
– Ką tas vaikas šneka? – pasiteiravo visų galų meistras atvykęs keistu kledaru.
– Teiraujasi, kuo jūs vardu vokiškai?
– Žilvinas aš. Žilvinas Kerpys. Va, tau ir Sie ales normales, Sie.
– Ta skalbimo mašina neįtilps nė per vienas duris, – į pokalbį įsiterpė jaunesnioji moteris.
– Nieko. Penkdešimtė ir aš duris paplatinu. Atsuksiu veržles, staktą nuilsiu. O jei nepavyks, galiu pajungti skalbyklę ne vonioje, o svetainėje. Gersite kavą ir skalbimo mašina ūš, visai šalia sofos. Patogumas.
– Ne, nereikia tokio patogumo. Dėkui už gerus norus, bet... – susirūpinusi dėstė vyresnė moteris.
– Kaip jūs mus suradote?
– Internetas padėjo. Kaimas čia. Atvažiavau į pirmą pasitaikiusią sodybą. Sakau, kad užsakytą skalbimo mašiną vežu. Tik užrašų knygelę pamiršau. Pakvietė į vidų. Atidarė kompiuteryje kaimo puslapį. O ten šventinės nuotraukos. Parodžiau ir pasakė, kur gyvenat. Nepaspruksit. Ko plepėjot, kad mašinos reikia? Tai reikia, tai nereikia. Neduok , dieve, kokie žmonės dabar. Manot taip ir išvažiuosiu. Per jus mašina užgeso. Penkdešimtės neimsiu, bet tris dešimtines už išlaidas prašyčiau.
– Gerai paimk, – pasakė jaunesnioji. Tik daugiau nesumanyk ko nors atvežti.
– Ne ponia, jokiu būdu ne. Dėkui už pinigėlius. Gal tie žmonės, pas kuriuos anksčiau buvau užsukęs, pakraus akumuliatorių. Jei reikės ką paremontuoti, skambinkit. Štai užrašiau telefoną...
Ant popieriuko netvirta ranka lyg vaiko ikimokyklinuko sunkiai parašyti juodavo kreivi – šleivi telefono numerio skaičiai. Svečias dar šyptelėjo, nueidamas pagalbos prašyti. Kai keistos formos senas, aplūžęs automobilis išjudėjo iš kiemo, moterys lengviau atsiduso.
– Keisti laikais. Baisu su sutiktu žmogumi pakalbėti, – akimis nulydėdama nekviestą svečią tarė vyresnioji moteris.
Abi moterys tikėjosi, kad Žilvinas Kerpys nebeatvyks, juk pro duris netelpančios skalbimo dėvėtos mašinos nepirko. Išvykus nekviestam svečiui toliau gyvenome savo gyvenimą. Ir mėgavomės nugalėdamos kasdienines mažesnes ar didesnes kliūtis. Per dieną mes mąstydavome, skaitėme, domėjomės kultūra. Kartais būdavo sunku. Rūpesčiai, plačiai išplėtę rankas laukė, kol galės mus apglėbti, puolančias jiems tiesiai į glėbį.
